Pirmadienį, vasario 27 dieną, 16 val. GRYNAS.lt turės ypatingą viešnią - redakcijoje lankysis ir į visų skaitytojų klausimus tiesioginėje DELFI konferencijoje gyvai atsakinės pasaulio garso lietuvių kilmės antropologė, gamtosaugininkė, žymiausia orangutanų tyrinėtoja Birutė M. F. Galdikas.
Kovo 1 d., ketvirtadienį, 18 val. Vilniaus miesto Rotušėje ( Didžioji g. 31) rengiamas oficialus Dr. Birutės M.F. Galdikas knygos "Rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje su orangutanais" pristatymas. Kviečiame visus ateiti susitikti su autore, pateikti klausimų ir "susimedžioti" autografų.
Laukdama pirmadienį atvyksiančios viešnios, GRYNAS.lt redakcija skaitytojams parengė ypatingą staigmeną - kasdien skelbsime po keletą ištraukų iš populiariosios Birutės M. F. Galdikas knygos "Rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje kartu su orangutanais".
***
Indonezija - nuo likimo nepabėgsi
Pirmasis mano įspūdis apie Džakartą buvo toks: milžiniškas turgus, pilnas krautuvėlių, prekystalių, kioskų, stumiamų vežimėlių prekėms išvežioti ir pakelės prekyviečių su krūvomis daiktų. Pagrindiniai keliai buvo perpildyti neįtikėtinai įvairių senovinių sunkvežimių, autobusų, dviračių, rikšų, motociklų, ir visi jie buvo viešasis transportas. Besimainantys kvapai, garsai ir spalvos atrodė kaip iliustracija iš Šachrazados tūkstančio ir vienos nakties pasakojimų. /.../ Pats gyviausias ir ilgiausiai išlikęs mano įspūdis buvo apie žmones. Visi Indonezijoje šypsojosi. Kad ir kur aš pasižiūrėdavau,kad ir kas nutikdavo, kad ir kaip tai buvo ne vietoje ir ne laiku, žmonės atrodė besišypsantys. /.../
Aš pradėjau suvokti tradicinę indonezieniečių laiko sampratą. Beprasmiška rodyti nekantrumą ar stengtis paskubinti įvykius. Javiečiai mano, kad laikas beribis. Jis niekada neišsenka. Kadangi jo visada pakanka, jis turi mažai reikšmės. Išskyrus profesionalią Indonezijos kariuomenę, indoneziečiai atsisako gyventi pagal laikrodžio diktatą. Tai nereiškia, kad jie visada vėluoja. Tai reiškia, kad jie nenuspėjami. Indonezija yra vienintelė vieta, kurioje aš sužinojau, kad įprastas pagal grafiką lėktuvo skrydis įvyko dviem valandom anksčiau, nei turėjo! Paprašyti ką nors padaryti tam tikru laiku, indoneziečiai mandagiai paklausia: "Kariuomenės laiku ar kaučiuko apdirbėjų laiku?". /.../
Kalimantane aš įžengiau į kitą Visatą. Ji skyrėsi ne tik tuo, kad stigo patogumų, šiuolaikinių ligoninių, prekybos centrų, automobilių, autobusų, telefonų, elektros, šaligatvių, tekančio iš čiaupo vandens ir kasdienio pašto. Skirtumas buvo gilesnis. Kaip Kalimantane nėra atskirta tai, kas natūralu, ir kas, antgamtiška, mirtis irgi nėra atskirta nuo gyvenimo. Čionykščiai žmonės, tiek malajai, tiek dajakai nuolatos gyveno po juodo mirties sparno šešėliu. Supratau, kad mirtis yra visur, kalbėdamasis su moterimis, kurios manęs klausdavo, kiek aš turiu vaikų. Kai aš to paties paklausdavau jų, atsakymai būdavo maždaug tokie: "Aštuonis: penki gyvi, trys mirę". /.../
Kalimantano tikrovė yra visur persmelkianti: psichologiškai, kultūriškai, ir fiziškai. Tropikai maitina ir puoselėja begalę mikroskopinių organizmų, daugybė jų medicinos mokslui nežinoma; visi jie ieško palankios aplinkos, tokios kaip žmogaus kūnas. Retai kuris žmogus neturi kokios infekcijos, viruso ar parazito, įsitaisiusio jo kūne. /.../
Kartą nuėjau pas gydytoją ir gavau aštuonias skirtingas tabletes. Kai paklausiau, kas čia, gydytojas paaiškino, kad trys iš jų - vitaminai ir mineralai, viena - analgetikas, viena - nuo uždegimo ir dvi - antibiotikai. Kitos niekada nenustačiau. Gydytojai nebuvo nerūpestingi ar diletantai. Tačiau be deramų laboratorijų ir diagnostikos įrangos jie negalėjo tiksliai pasakyti, kas nutiko pacientui.
Pasaulyje, kuriame mirtis tvyro ore kaip neregimas plėšrus paukštis, net gydytojai matuoja savo pergales šia diena, nes rytojus nenuspėjamas. Pacientas, kurį išgelbėjai nuo maliarijos šią dieną, rytoj gali išgerti stiklinę nevirinto vandens ir mirti nuo vidurių šiltinės.
Indonezijoje aš išmokau kalbėti. Sužinojau, kad nesvarbu, kas nutinka, jei kalbėsi, atidėsi tai, kas neišvengiama, gal net atidėsi nelaimę. Kol kalbi, turi šansą įtikinti. Indoneziečių visuomenėje kalba yra ginklas miškams ir orangutanams apginti.
Rodas (red. past. - Birutės Galdikas vyras) visada mėgo kalbėti. Indonezija yra tolerantiška, bet joje vyrauja musulmonų bendruomenė, kur vyrai kartais kalba už savo šeimos moteris, tad Rodas dažnai būdavo vadovaujantis. Bet kadangi ir pačios moterys gali už save kalbėti, aš irgi kalbėjau kiekvienam, kas klausydavosi. Kalbėjau vietiniams miško kirtėjams; kalbėjau vietiniams pareigūnams. Kalbėjau tenykščiams vyrams; kabėjau tenykštėms moterims.
Ėmiau vis labiau suprasti Indoneziją. Įprastai indoneziečiai labiau už viską vertina tvarką ir harmoniją. Jiems išvirkštinė harmonijos pusė yra chaosas. Nėra jokių tarpinių grandžių. Jokių. Bijodami chaoso, kuris sugriaus tvarką, indoneziečiai daug laiko ir energijos skiria harmonijai palaikyti dažnai nepabaigiamomis diskusijomis. Lygiai toks pat svarbus indoneziečių tikėjimas likimu. Žmogus negali išvengti savo likimo. Tropikuose mirtis atrodo išnyranti iš nežinia kur ir bet kuriuo metu galinti pakirsti. Jei tau metas mirti, tai ir mirsi. Indoneziečiai nėra pasyvūs. Bet jų besijuokiantys džiugūs veidai slepia stoišką tikrumą, kuris paveikia jų gyvenimus. Likimo negali išvengti. Geriausiu atveju gali jį atidėti, bet galop vis tiek teks priimti.
