Kilnusis erelis (Aquila chrysaetos) – vanaginių (Accipitridae) šeimos plėšrusis paukštis. Dar vadinamas paukščių karaliumi.
Kilnieji ereliai vieni didžiausių tarp tikrųjų erelių (lot. Aquila) genties, o Lietuvoje tarp plėšriųjų paukščių savo dydžiu prilygsta jūriniam ereliui (kilniojo erelio ilgesnis kūnas, bet labai nežymiai mažesnis svoris). Jūrinių erelių pateles ir patinai žymiai skiriasi dydžiu ir svoriu. Pateles gali užaugti iki 90-100 cm, o patinėliai vidutiniškai 10 cm mažesni. Sparnų tarpugalis patinėlių nuo 190-210 cm, kada patelių yra 200-230 cm. Patineliai sveria nuo 2.8 kg iki 4.6 kg, pateles 3.8 kg - 6.7 kg. Uodega 34-42 cm. Visa viršutinė kūno dalis juodai ruda, tik galva palša. Apatinė kūno pusė šviesesnė. Kojos, kaip ir visų erelių, iki pirštų plunksnuotos. Snapas juodas. Jaunikliai tamsesni už suaugusius. Pasižymi aštriu regėjimu, leidžiančiu iš kelių šimtų metrų įžiūrėti smulkius gyvūnus ant žemės.
Išgyvena apie 20 metų, bet Šveicarijoje buvo užtiktas paukštis išgyvenęs 26 metus, Švedijoje net 32 metus. Nepatikimais šaltiniais yra teigiama apie nelaisvėje išgyvenusi iki 40 metų.
Paplitimas ir gyvenamos vietovės
Paplitę Europoje, Šiaurės Amerikoje iki šiaurinės Meksikos, Artimuosiuose rytuose ir Azijoje iki pat Didžiojo vandenyno rytinių jo pakrančių, Šiaurės Afrikoje. Vidurio Europoje daugiausiai aptinkami perintys paukščiai Alpėse, ir Karpatuose. Šiaurės Europoje dažniau sutinkami perintys Škotijoje, Skandinavijoje, šiaurinėje ir centrinėje Rusijoje, Baltarusijoje, Estijoje (peri apie 40-50 porų), rečiau Latvijoje, kurioje kaip manoma gyvena daugiau kaip 10 porų. Į Lietuvą užklysta traukimo metu bei žiemą, bet oficialiai perinčių porų Lietuvoje dar neaptikta, nors jiems veistis Lietuvos sąlygos panašios kaip ir Latvijoje, Baltarusijoje, kuriose kaip žinia poruojasi. Kilnieji ereliai gyvena daugiausia kalnuose, didelių upių slėniuose ir miškų pakraščiuose. Lizdams sukti pasirenka sunkiai prieinamas uolingas, skardingas vietoves, nors lygumų ir miškingose vietovėse (kaip ir Lietuvoje) lizdus sukasi medžiuose.
Įrašytas į Lietuvos raudonosios knygos 1(E) kategoriją. Reguliariai stebimas per migracijas, žiemoja retai. Lietuvoje peri atsitiktinai.
Poravimasis
Patelės dažniausiai deda du kiaušinius, rečiau tik vieną, ar net tris, keturis kiaušinius. Peri tiek patelė, tiek ir patinėlis pasikeisdami apie 40-45 dienas. Dažniausiai išaugina vieną arba du jauniklius, kurie lizdą palieka maždaug po trijų mėnesių.
Mityba
Kilnieji ereliai gaudydami grobi, naudoja savo vikrumą ir greiti, su labai galingais nagais čiupdami auką. Tad kilniųjų erelių maisto racionas labai įvairus, nors priklauso nuo regiono kuriame gyvena ar metų laiko. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoje jie dažniausiai minta kiškiniais ir voveraitėmis, kas sudaro apie 83.9 proc. jų dietos. Pagal svarbumą jų mitybos racione įprastai antroje vietoje yra įv. paukščiai. Arba kartais jie tiesiog plėšikauja atimdami grobį iš kitų plėšriųju paukščių, arba kaip kad grifų, kuriuos nubaido nuo gulinčios dvėselienos.
Nors bendrai jie minta (pasigauna) triušiais, švilpikais, voveraitėmis ir stambiasniais gyvūnais, kaip kad lapėmis, naminėm ir laukinė katėm. Jeigu nepakankamai pasigauna paminėtų žvėrelių ar paukščių, ypač žiemos metu, tai ėda net dvėselieną ir roplius arba puola didesnius žvėris kaip kad kalnų ožius ir net šiaurės elnius. Jo kaip maisto racionas yra užfiksuotos gulbės, pilkosios gervės, fazanaikrankliai, balnotieji kirai ir kiti plėšrieji paukščiai kaip kad vištvanagiai, medžiokliniai sakalai, sakalai keleiviai, tubuotieji suopiai. Užfiksuota, kad savo maisto racionui užmušdavo ir suaugusią stirną. Su kilniojo erelio Euraziniais porūšiais, kai kurios Azijos stepių medžiotojų tautos sumedžiodavo ir tebemedžioja net vilkus.
Grėsmės ir apsauga
Didžiausios grėsmės yra maitinimosi vietų pokyčiai (pelkių sausinimas, perėjimo vietų sunaikinimas (ypač veistis tinkamų medžių iškirtimas), trikdymas. Rūšis labai jautri bet kokiai žmogaus veiklai.
Būtina išsaugoti natūralias ir pusiau natūralias pelkes bei brandžių miškų plotus apie jas.
