Gandrai vis dažniau tampa žaibo iškrovos aukomis. Tačiau nei kaimų gyventojai, nei specialistai negali pasakyti, kodėl būtent į juos taikosi gamtos stichijos, rašo lzinios.lt.
Netoli Lazdijų rajono Teizų kaimo gyvenanti Danguolė Jonuškienė neslepia, kad jai nelengva kasdien pro virtuvės langą matyti našliu likusį gandrą su trimis jau apsiplunksnavusiais, tačiau dar skraidyti neišmokusiais gandriukais.
Buvo pavakarys, kai D.Jonuškienė susiruošė nueiti pas karvę. Išeidama pastebėjo, kaip kiemo gandralizdyje ant stulpo greta namo tupi trys jaunikliai, o seniai gandrai sutūpę ant kluono stogo. "Tuo metu pradėjo smarkiai lyti. Vandenį kartkartėmis keitė net ledukai. Žaibų nebuvo matyti, dudeno tik griaustinis. Kartą taip smarkiai trenkė, kad, atrodė, viskas aplink sudrebėjo", - prisiminė moteris. Rodės, perkūnas trenkė netoli jų sodybos. Grįždama namo ji pamatė, kad medinis pastatas liepsnoja. Tiesa, didelio gaisro nebuvo, išdegė tik apie 4 kv. m medinių stogo konstrukcijų. Netoli kluono ant žemės gulėjo gandras, į jį ir buvo trenkęs žaibas.
Iki šiol keturių gandrų - patelės ir trijų jauniklių - žūties negali pamiršti ir Marijampolės savivaldybės Liudvinavo miestelio gyventojai. Prieš mėnesį žaibas trenkė į ant atramos iškeltą gandrų lizdą. Ugnies pliūpsnis iš lizdo išsviedė du gandrus, šie krito negyvi apdegusiais sparnais. Dar du negyvi gandrai liko ugnies apniokotame lizde.
Kaip pastebi Lietuvos ornitologų draugijos darbuotojai, pastaraisiais metais gandrai vis dažniau kuriasi netradicinėse vietose - ant įvairių stulpų, elektros linijų atramų. Tai pavojinga ne tik elektros tinklui, bet ir paukščiams. Lizdai užsidega, jaunikliai ir suaugę paukščiai žūva atsitrenkę į laidus.
Lietuvos ornitologų draugijos direktorius Liutauras Raudonikis LŽ tvirtino, kad tokie metaliniai gandralizdžiai yra įžeminami, todėl gandrų nelaimių turėtų būti mažiau. "Kol kas girdime tik apie atskiras gandrų žūtis, tačiau tai kol kas mažai tyrinėta. Dažnesnė gandrų žūtis gali būti susijusi su neįprastai kontrastinga vasara, kai vėsų orą staiga keičia karštas oras bei atvirkščiai", - aiškino L. Raudonikis.
Faktai:
Baltasis gandras (lot. Ciconia ciconia) – gandrinių (Ciconiidae) šeimos paukštis.
Visas kūnas baltas, tik sparnai juodi. Snapas ir kojos raudonos. Pasmakrė neplunksnuota, raudona. Jauniklių sparnai juodi, rusvo atspalvio. Snapas ir kojos tamsiai rudos. Po dviejų savaičių pasirodo antrasis pūkinis apdaras.
Arealo vakaruose paplitęs nuo Jutlandijos, Suomijos įlankos šiaurėje iki Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų pietuose ir iki Ukrainos, Užkaukazės rytuose. Kita yra Vidurinėje Azijoje.
Žiemoja Indijoje, Afrikoje.
Lietuvoje labai dažna rūšis, aptinkama visoje šalies teritorijoje (gausiausiai Suvalkijoje, Pamaryje). Atskrenda kovo mėnesį, išskrenda rugsėjį. Dauguma Lietuvoje žieduotų gandrų žiemoja Rytų Afrikoje nuo Ugandos iki žemyno pietų.
Baltasis gandras – agrarinio kraštovaizdžio paukštis, įsikuriantis žmonių kaiminystėje. Aktyvūs dieną. Suaugę gandrai tupėdami lizde užvertę galvą kalena snapu. Prieš užverčiant galvą visad sušnypščia. Maži gandriukai pradžioje kniaukia, paūgėję – šnypščia.
Gandralizdyje deda 3-5 baltus kiaušinius. Peri patinas ir patelė 31-34 dienas. Išsiritę gandriukai maitinami abiejų tėvų. Lizdą palieka po 53-55 dienų, bet dar apie dvi savaites skraido su tėvais.
Baltieji gandrai peri ant pastatų stogų, medžiuose, ant stulpų, vandentiekio bokštų. Gandrams įsikurti dažniausiai padeda žmonės, įkeldami lizdų pagrindus. Patys gandrai susineša gana dideles šakas, vėliau ant jų krauna velėną, šieno gumulus, sausą mėšlą ir kt. Lizdą stato nuolat, net ir kai jaunikliai auga. Gyvendami tuose pačiuose lizduose ir visaip jį remontuodami, sumontuoja gana didelį statinį, kuris neretai per gandrų peštynes ir stiprius vėjus nukenčia.
Maitinasi beveik vien gyvūniniu maistu. Jo ieško drėgnose pievose, balose, ganyklose. Gaudo vabzdžius, kitus bestuburius, žuvytes, varliagyvius, ant žemės perinčių paukščių jauniklius. Kartais ryja peles, žiurkes, įvairius roplius. Varlės sudaro tik nežymią raciono dalį.
Iš žiemojimo vietų baltieji gandrai į Lietuvą parskrenda apie Kovo 25 dieną, todėl tą dieną senovės lietuviai vadindavo Blovieščiais ir buvo švenčiama kaip gandro sugrįžtuvių diena. Lietuvą baltieji gandrai palieka apie rugpjūčio pabaigą. Jie per 2-3 kelionės mėnesius įveikia 8-10 tūkstančius kilometrų ir kai kurie nuskrenda net į Pietų Afrikos Respubliką.
Lietuvoje, Lenkijoje baltasis gandras laikomas nacionaliniu paukščiu. Nuo seno gerbiamas žmonių, laikomas sodybos, kurioje įsikuria, globotoju, santarvės nešėju. Taip pat folklore pasakojama, jog gandras atneša vaikus.
