Vienas pagrindinių modernios valstybės požymių - visų šalies regionų plėtra, nekenkiant aplinkai. Tai reiškia, kad valdžios institucijos turi būtų pakankamai arti žmonių, valstybės valdymo aparatas turi būti darnus ir nuolat tobulinamas, o valstybė turi būti valdoma taip, kad joje nekiltų grėsmė natūraliai aplinkai nė vienoje jos dalyje.
Lietuvoje ypatingas dėmesys šiuo atžvilgiu skiriamas kaimo plėtrai, nes kaimo gyventojai sudaro apie trečdalį šalies žmonių. Žvelgiant istoriškai, reikia pažymėti, kad regionų plėtros ir kaimo reikalai bene labiausiai tarpusavyje susiję. Juk regioninės plėtros pradininkėmis galime laikyti pirmykštes klajoklių bendruomenes, kai šios klajodavo ieškodamos medžioklei ar žemdirbystei tinkamų plotų, kol apsigyveno viena nuo kitos tolygiais atstumais, kurie užsitikrintų tinkamą pragyvenimą, netrukdydamos nei viena kitai, nei gamtai.
Vėliau, gamtinės aplinkos įtakotais atstumais kūrėsi gyvenvietės, o joms apsaugoti buvo statomos pilys. Tik, kai išaugo pramonė, buvo išplėtotas transportas ir ryšiai, miestai išaugo iš istorinių ribų ir atsirado vienas su kitu susiliejantys miestai – aglomeracijos, o gamtinės aplinkos išsaugojimas tapo sudėtinga valstybės valdymo proceso dalimi.
Atsižvelgiant į istorines bei ekonomines sąlygas, kiekviena šalis valdymo klausimus tvarko savaip. Europoje vyrauja dvi pagrindinės kryptys: istorinė ir administracinė. Pirmoji remiasi nusistovėjusiais ryšiais, tradicijomis. Tokiuose teritoriniuose dariniuose svarbią vietą užima bendruomenės, o per ilgą laiką susiklosčiusios tradicijos kai kur net reikšmingesnės nei įstatymai. Ši kryptis vyrauja daugelyje senųjų Europos valstybių, tokių kaip Austrija ar Didžioji Britanija.
Pasirinkus antrąją kryptį, teritorinį padalijimą, vienų ar kitų kriterijų pasirinkimą lemia valdžia. Tiesa, iš šalies atrodo, kad administraciniu būdu sudarytos panašaus dydžio ir proporcijų teritorijos lyg ir palengvina valdymą, yra patogios statistiškai. Tačiau patirtis rodo, kad anksčiau ar vėliau tokia sistema tampa visos šalies politinio, kultūrinio ir ūkinio gyvenimo stabdžiu. Visų pirma, tai trukdo kaimo plėtrai, kur žmonių sąmonėje visada aplinkos išsaugojimo tradicijos įaugę kur kas giliau į sąmonę nei miestiečiams.
Antroji kryptis būdinga šalims, kurių teritorija bei ribos istoriškai labiausiai keitėsi. Tarp jų - ir dalis buvusių Rytų bloko šalių.
Tokią dalią praėjusio šimtmečio viduryje patyrė ir Lietuva, todėl šiuo metu egzistuojantis Lietuvos teritorijos suskirstymas turi nemažai trūkumų - jame per daug administracinių darinių.
Jei 1930 m. buvo 24 istoriškai susiformavusios apskritys ir 260 valsčių, tai 1940 - 1950 m. apskričių padaugėjo iki 37, valsčių - iki 320, o dabar, be sovietmečiu sukurtų 10 respublikinio pavaldumo miestų, 44 rajonų ir 423 apylinkių, prisidėjo dar keletas naujų savivaldybių (Lietuvoje šiuo metu yra 60 savivaldybių, - red. past.).
Be to, jo buvo vykdoma nepaisant gamtinės aplinkos, vietos bendruomenių tradicijų, buvo sugriauti istoriškai nusistovėję ryšiai ir tradicijos, kaimo industrializavimas atnešė dvasinį ir moralinį skurdą, kurio pasekmes pajutome dabar.
Įgyvendintas prieš gerą pusšimtį metų, toks valstybės administravimo principas bene labiausiai atitiko to meto kolūkinio Lietuvos kaimo poreikius: tolygiai po šalį išdėstyti administraciniai centrai kartu buvo ir ekonomikos bei kultūros centrais, davė darbo vietas kaimo gyventojams, neužimtiems žemės ūkyje. Kartu tai padėjo išvengti „komunizmo statybų“, sutraukdavusių kitakalbius laimės ieškotojus iš visos „plačiosios šalies“ ir išsaugoti tautinę valstybę.
Gaila tik, kad tai buvo vykdoma nesuprantant regioninės plėtros principų: manyta, kad išdėsčius tolygiai po visą šalį valdžios įstaigas, išsklaidžius pramonę, jos visi kampeliai savaime suklestės, t. y., buvo įvertinta tik darbo rinka, visiškai neatsižvelgiant į vartojimo rinką.
Šiandien darbo vietų, anuomet išlaikytų iš valstybės biudžeto, nebėra, žemės ūkyje taikomos pažangesnės technologijos reikalauja vis mažiau darbo jėgos, o kurti šiuolaikinę pramonę senieji rajonų centrai neturi nei kapitalo, nei techninio, nei intelektualinio potencialo ir, galų gale, neturi vartojimo rinkos: mūsų valstybė per dvi dešimtis metų prarado net turėtas rinkas, o svarbiausia – vidaus vartojimo rinką.
Vadovavimas komandiniais metodais, stabdė vietines iniciatyvas, o pernelyg didelis noras suvienodinti gyvenimo sąlygas mieste ir kaime vertė prasilenkti su elementaria dialektika ir vedė ne prie miesto ir kaimo gyvenimo sąlygų sulyginimo, o prie miesto ir kaimo žmonių sutapatinimo.
O argi tokiems gali rūpėti gyvenamoji aplinka?..
Taigi, laikas parodė, kad techninio gyvenimo sąlygų suvienodinimo negalima vadinti sulyginimu, tačiau dar niekas neįrodė, kad gamtos priešas yra miestas. Didžiausias gamtos priešas – tai valdymą reglamentuojančių teisės aktų netobulumas ar jų ignoravimas.
Šiandien Lietuvoje jau yra teisinė bazė, reglamentuojanti tolygią šalies plėtrą. Ypač svarbus yra Regioninės plėtros įstatymas, kuris įpareigoja valstybę teikti pagalbą probleminėse teritorijose įgyvendinamiems projektams, teikti pagalbą regionams, turintiems specifinių problemų, sudaryti sąlygas tolygiai ir tvariai ilgalaikei visų regionų plėtrai, suvienodinti galimybes gauti informaciją, išsilavinimą, medicinos paslaugas.
Svarbus dokumentas yra ir Lietuvos Kaimo plėtros 2007–2013 metų planas, kurio nuostatos reglamentuoja pagrindines kaimo rėmimo kryptis. Tai – ankstyvo pasitraukimo iš prekinio žemės ūkio gamybos, gyvenančiųjų mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir vietovėse su aplinkosaugos apribojimais, agrarinės aplinkosaugos priemonių, žemės ūkio paskirties žemės apželdinimo mišku bei pusiau natūrinių restruktūrizuojamų ūkių rėmimas.
Bet ar to užteks, norint išsaugoti savo šalyje darnią aplinką?
