Mėginimas pabėgti nuo nemalonių pasekmių – tai vienas iš žmogaus mėginimų atsiskirti nuo pasaulio, gyventi taip, kaip jam norisi. Kitaip kalbant – tai ir yra civilizacija. Juk dabar miesto gyventojo dieną nėra apribota gamtos reiškinių – saulėlydžių, saulėtekių ar meteorologinių sąlygų. Energija naudojama taip, kad naktis taptų diena, kad galėtum pasislėpti nuo darganos ir pamiršti tai, kas nemalonaus liko ten, už devynių sienų. Net natūralūs žmogaus kūno ciklai reguliuojami vaistais pagal vienadienius poreikius. Taip gyvenimas tampa atskirtas nuo gamtos, nuo dangaus, o tokia nepagarba gamtai trikdo mūsų planetos ekologinę pusiausvyrą, veda prie kaikurių augalų ir gyvūnų rūšių genetinių nukrypimų ar net kelią grėsmę visos gyvosios gamtos išlikimui mūsų planetoje. Visai kitaip manė mūsų senoliai, kurie be jokių mokslinių traktatų turėjo suformuotą savitą pasaulėžiūrą ir pripažino priešybių vienybės egzistavimą gamtoje. Tai leido jiems susikurti sveiką, gamtines sąlygas atitinkantį gyvenimo būdą, kuris šiandien vadinamas tautine savimone, išsaugoti genofondą. O kaip bus dabar?
Mūsų klimato zonoje didžiausia žmonių priklausomybė yra nuo Saulės, todėl ir visas gyvenimas, visa buitis susiję, pirmiausia, su Saulės padėtimi danguje. Seniausiose baltų kultūrose metai buvo dalijami į dvi dalis. Pirmas - šviesos ir šilumos pusmetis, kuomet Saulė juda iš žiemos saulėgrąžos tamsos į vasaros saulėgrąžos šviesą. Tai - gyvybės sklaidos metas, kuris apėmė du metų laikus: pavasarį ir vasarą. Šiuo metu žmogaus organizmas gauna daugiau ultravioletinių spindulių ir įgyja daugiau energijos, suaktyvėja. Tai – sunkių darbų metas. Antrasis, kuris apėmė rudenį ir žiemą - vėl kelias į tamsą ir šaltį. Šiuo metu žmogaus organizmo veikla sulėtėja ir ruošiasi ilgam poilsiui, todėl ir sunkius darbus dirbti nepatartina. Taigi visas Saulės kelias - keturi metų laikai, kuriuos ženklina pavasario ir rudens lygiadieniai bei žiemos ir vasaros saulėgrąžos, pažymėti šventėmis, atitinkančiomis mūsų dvasinius ir fizinius poreikius ir įtvirtinti įvairių papročių, tradicijų, švenčių forma.
Pagal Saulę žmonės orientuodavosi ir laike. Dar ir dabar dažnai vartojami posakiai „saulei tekant”, „saulei įdienojus”, „saulei leidžiantis” ir kt., o senovėje tai buvo pagrindinis „laikrodis“. Tam, kad galėtų perduoti vienas kitam laiko informaciją, mūsų protėviai naudodavo specialius pažymėjimus, vadinamus Saulės ženklais. Taip iš gamtos reiškinių kilo net senovinio lietuviško rašto pradmenys. Šiandien daugelis nė nežino, kad raidžių raštas, nors ir seniai išrastas, bet dar, palyginti, jaunas, o įvairūs pažymėjimai - runos atsirado daug seniau, dar gerokai anksčiau nei susikūrė Lietuvos valstybė. Nedaug tų raštų išliko iki šių dienų, o dar mažiau yra žmonių, mokančių juos skaityti. Mat, prieinamiausia rašymui medžiaga buvo medis, tačiau medis nepatvarus dalykas. Nemažai rašmenų būdavo ant molinių puodų, kitų indų, papuošalų, iškalama akmenyse. Deja, ir jų šiandien mažai terandama. Dar buvo Saulės ženklai įaudžiami į juostas, rankšluosčius, staltieses, lovatieses - ir dabar madingos staltiesės ir lovatiesės, austos pyniais, ąžuolų lapais, tarp kurių moterys įaudžia ir Saulės ženklų. Tik jų reikšmės jau jos nebežino...
Saulė buvo ir dvasios stiprybės šaltinis. Kaip minima tautosakoje, ji padėdavusi žmonėms visuose jų darbuose ir naikinusi visokias ligas, teikusi sveikatą ir globojusi įkirstą gyvatės žmogų. Įvairūs gydymo ritualai dažniausiai buvo atliekami paslaptingiausiu paros metu - Saulei leidžiantis arba jai tekant. Pavyzdžiui, dedervines gydė Saulei tekant ar leidžiantis, tepdami jas bevardžiu pirštu paimta rasa nuo lango stiklo pagal Saulę. Saulei leidžiantis gydydavo nuo drugio ir kitų ligų. Užkalbant nuo sunkių ligų, žmonės atsigręždavo į Saulę arba tiesiog užkalbėdavo ją, prašydami pašalinti ligą. Gal būt todėl žmonės, turėdami tokį stiprų dvasinį ramstį, ir depresijai tais laikais atsparesni būdavo? Juk tikėjimas – tai pati didžiausia jėga, su kuria kada nors yra žmonija susidurusi.
Nemažą reikšmę tiek Lietuvos, tiek kitų pasaulio kraštų gyventojų buityje turėjo ir Mėnulis. Pirmiausia pastebėta besikeičiančios Mėnulio fazės ir jų ryšis su oro kaita, vandenų potvyniais ir atoslūgiais. Lietuvoje, pirmiausia, į Mėnulis buvo reikšmingas dvasiniu požiūriu. Jis buvo laikomas nakties žibintu, išblaškančiu, žmonėms atrodžiusią nepaprastai grėsminga, tamsybę. Tikėta, kad Mėnulis padeda žmonėms apsisaugoti nuo visokiausių pavojų, o kai per sąvartas Mėnulis dingdavo, žmonės sakydavo, jog jį paslėpė velnias ir ragana, kad nešviestų jiems vagiant gyvulius. Po kelių dienų jie Mėnulį išleidžia. Jauno Mėnulio pasirodymą danguje senovėje žmonės vadindavo jo gimimu. Po savaitės Mėnulis tampa pusmėnuliu ir, kai priartėja prie skritulio, žmonės jį vadina priešpilniu, o įgavęs skritulio pavidalą vadinamas pilnatimi. Visiškai Mėnuliui sudilus, buvo sakoma, kad jis „numiršta”, „pargriūna”, „suyra”. Mėnulio išnykimo laikas vadinamas padaužais, o 3 paros, kai Mėnulis nesirodo danguje – sąvartų laikas. Buvo tikima, kad „Mėnuliui sugriuvus”, jis išeinąs į kitą pasaulį šviesti mirusiems. Šis tikėjimas į Mėnulio ryšį su mirusiųjų pasauliu padėjo atsirasti užkalbėjimams nuo ligų, atsisukus į Mėnulį.
Kur kas didesnę praktinę reikšmę Mėnulis turėjo orientuojantis laike. Mėnulio fazėms žymėti žmonės nuo seno turėjo savotiškus ženklus, o lietuviai jau gilioje senovėje buvo susidarę kalendorių. Vienas jų, vadinamas Strėvos kalendoriumi, nes buvo rastos prie Strėvos upės, yra ant kniedėmis ir kniedelėmis išmargintos lazdos. Jame mėnesiai dar nesuskirstyti į septynių dienų savaites, taip kaip Vakarų Europoje vartotame kalendoriuje. Tai rodo, kad Strėvos kalendorius buvo tikrai lietuviškas ir sukurtas dar gerokai prieš Lietuvos krikštą. Strėvos kalendorius ženkluose yra nemažai žemdirbystės atributų: rugpjūtis jame žymimas pjautuvu, rugsėjis – spragilu, spalis – mintuvais ir taip toliau, tad reikia manyti, kad šis kalendorius buvo mėgintas derinti ir prie Saulės ciklo. Tačiau savo sandara jis išliko Mėnulio kalendoriumi: mėnuo jame prasideda jaunatimi ir padalytas į 4 dalis, pagal Mėnulio fazes. Tik savaitės trukmė šiame kalendoriuje dar nebuvo nusistovėjusi ir buvo lygi 7–9 dienoms. Tačiau, nepaisant šių trūkumų, galime didžiuotis, kad senovėje mūsų protėviai turėjo ne tik raštą, bet ir savą, lietuvišką, kalendorių, atitikusį jų gyvybinius poreikius. Ir visa tai – iš Gamtos!
Kad ragana su velniu Mėnulio visai nepavogtų - jį saugo neatskiriamos Mėnulio palydovės buvo žvaigždės. Kai kas Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) ir dabar dar tiki, kad kiekvienam žmogui yra paskirta žvaigždė. Žmogui esant gyvam, žvaigždė tarsi simbolizuoja ir užtikrina žmogaus sielos buvimą jo kūne, o po mirties nurodo, nušviečia mirusiojo vėlei kelią į jai skirtą vietą pomirtiniame pasaulyje. Toks tikėjimas užtikrindavo mūsų protėviams dvasios ramybę ir pilnavertį poilsį.
Mitologijoje Mėnulis, kaip Saulė ir kiti dangaus kūnai, buvo suasmenintas. Saulė buvo laikoma Mėnulio žmona, o visos žvaigždės, tarp jų ir Aušrinė, Vakarinė, Indraja, Vaivora, Žiezdrė, Sėlija, taip pat Žemė – dukterimis. Yra sakmė, kad labai seniai Saulė ir Mėnulis gyvenę viename namelyje, įsimylėję vienas kitą ir pirmiausia susilaukę dukters Žemės. Po kurio laiko susipyko ir norėjo skirtis, bet negalėjo pasidalyti dukters. Tada Dievas pasiuntė Griausmą, kuris taip patvarkęs: dieną į Žemę žiūri Saulė, o naktį – Mėnuo. Kitoje sakmėje pasakojama, kad Mėnulis vedęs Saulę. Jiem begyvenant gimusi dukrelė, kuriai davė Žvaigždės vardą. Po kurio laiko susikivirčiję Mėnulis su Saule, kuriam iš jų priklauso duktė Žvaigždė. Duktė atsakiusi, kad prie Saulės karšta, o pas Mėnulį vėsiau. Nuo to laiko ir išsiskyrė Mėnulis su Saule: dieną šviečia Saulė, o naktį Mėnulis su Žvaigždele... Tačiau tautosaka, kaip žinome, buvo skirta tik buičiai pagražinti. Svarbiausią reikšmę kasdieniniame gyvenime turėjo žinios apie žvaigždes.
Žvaigždės taip pat turėjo didelę reikšmę ir senovės lietuvių buityje. Kaip patyrė mūsų protėviai, Mėnulio ir žvaigždžių padėtis įvairiu metų bei paros laiku padėdavo žmonėms orientuotis ir žemės darbuose. Pirmiausia, pagal žvaigždes susivokiama erdvėje ir laike. Apie Sietyną buvo kalbama, kad jis kaip laikrodis rodo laiką. Rugsėjo mėnesį, ankstyvą rytmetį, Sietynui atsidūrus pietryčiuose, keldavosi kulti. Sietyno kulminacija prieš Saulei tekant žymėjo rudeninės sėjos įpusėjimo laiką, o rugsėjo pabaigoje, kai Sietynas prieš rytą jau pasirodydavo pietvakariuose, kasdavo bulves ir t. t. Taip gamta užtikrindavo kasmetinių darbų ciklą, kuris leisdavo žmogui išgyventi.
...Šiandien jau nebereikia mums senųjų Saulės ar Mėnulio kalendorių atliekant ūkio darbus – turime sudėtingą modernią techniką, rodančią tikslų laiką. Palengva nebetenka prasmės ir mūsų senosios šventės – mokyklose mažai kur apie jas teužsimenama... Tačiau mes tebeturime gyvąjį Gamtos laikrodį – savo organizmą. Per tūkstančius metų žmogaus organizmas taip prisitaikė prie Gamtos, kad vargu ar įmanoma jo veiklą pakreipti sau malonia linkme, jam nepakenkiant. Greičiau priešingai: nepaisydamas Gamtos laikrodžio, žmogus taip nualins savo organizmą, kad ateities kartos pradės gimti su „užprogramuotomis“ nervų, širdies ir kitomis ligomis. Deja, šiandien retas, ypač jaunas, žmogus atsisako trumpalaikio malonumo vardan ilgalaikio poveikio sveikatai.
Kita žmonijos rykštė - maistas gaminamas industriniais metodais, naudojant sintetines medžiagas ir perdirbamas industriniuose įrengimuose. Jei ekologiška produkcija yra griežtai reglamentuojama ir kontroliuojama tai daugelis industriniais metodais pagamintų maisto produktų tiesiogiai sukelia įvairias alergijas, galvos skausmus, astmą, vaikų vystymosi sutrikimus, širdies ligas ir osteosklerozę. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vakarų šalių žemdirbiai buvo skatinami pateikti daugiau maisto produktų kuo mažesniais kaštais, o vartotojai buvo mokomi pirmenybę teikti žemai produktų kainai. To pasekmes aiškiai matome dabar, kai tokį maistą pradėjo vartoti jau trečia Europos gyventojų karta. Vartojant maistą, kuriame yra gausu nitratų, sintetinių cheminių medžiagų galima susirgti įvairiomis ligomis. Nors ilgalaikis chemikalų poveikis žmogui ir aplinkai nėra visapusiškai ištirtas, tačiau vis daugiau eksperimentų ir tyrimų atskleidžia tiesioginį ryšį tarp chemikalų naudojimo ir sumažėjusio žmogaus organizmo atsparumo ligoms. Todėl jau žmonėms kelia nerimą mintis, jog toks maistas yra viena pagrindinių daugelio negalavimų priežasčių. Deja, ne visi turi galimybę gauti sveikai pagaminto maisto, o didžiausią pasipiktinimą kelia tie, kurie turėdami žemės lopinėlį užleidžia jį piktžolėmis ir eina su ištiesta ranka pašalpos – išmaldos prašyti.
Dar vienas mūsų skaudulys – aplinkos tarša. Chemikalų naudojimas auginant maisto produktus nualina dirvožemį ir jis tampa mažiau derlingas, o trąšų ir pesticidų likučiai neišvengiamai užteršia vandenį – bene trečdalyje Lietuvos šachtinių šulinių vanduo neleistinai užterštas. Savo indėlį į šį „juodą darbą“ - aplinkos teršimą, įdeda ir pramonė, transportas. Vaikydamiesi pelno, ne visi mato oro taršos ir iš jos kylančios klimato kaitos pasekmes. Nors ši sfera nuo atskirų individų veiklos jau nedaug bepriklauso, tačiau ir čia tam tikrą dalį sudaro pavieniai atvejai – žolės deginimas, nuotėkų išleidimas į vandens telkinius ir kt.
Jau šiandien galima pasakyti, kad toks ėjimas prieš gamtą tikrai atsilieps ateities kartų organizmo imunitetui įvairių ligų, tarp jų ir vėžinių susirgimų, plitimui. Nuo to gali atsirasti ir net žmogaus organizmo genetiniai pakitimai, kurių pasekmių kol kas dar niekas negali nusakyti. Juo labiau, kai dar niekas nežino kokie pokyčiai laukia ateities kartų, jei bus pradėtas plačiai naudoti maistas, pagamintas naudojant genetiškai modifikuotus organizmus. Kas gali pasakyti, kas laukia ateityje mūsų tautos genofondo? O gal dar ne vėlu? Gal atsigręžę į gamtą ir prisiminę savo senuosius papročius dar galime išgelbėti savo tautos genofondą?
