Su Karolina susitinkame Kaune, jos nuosavoje barzdaskutykloje. Su fotografe lauke dar šiek tiek stabtelime ir apsidarome, ar tikrai čia pataikėme, mat aplink – seni, apgriuvę namai labiau primena statybų aikštelę. Beeidamos medinio namo link už lango pamatome stūksantį motociklą ir besišypsančią Karoliną – pataikėme, kur reikia.
Iš tikrųjų vidus primena jaukų garažiuką: čia pilna įvairiausių atributų, sienos iškabintos plakatais, nuotraukomis, atvirukais. Tik dažų kvapas išduoda, kad ši vieta ką tik pravėrė duris. Karolina pasakoja, kad anksčiau čia buvusi motociklininkų prekių parduotuvė. Moteris dalį jos išsaugojo, tik sienas perdažė savo rankomis.
Karolina greitu metu ruošiasi ieškoti komandos narių, mat nuolatos suktis vienai – nelengva užduotis. Čia apsikirpti važiuoja ištikimiausi jos klientai iš Kauno, o anksčiau esą buvo ir vilniečių ar net klaipėdiečių vyrų. Deja, barzdaskutė nebepriima naujų klientų, nes visų norinčiųjų tiesiog nėra kaip sutalpinti.
„Nuo pirmų dienų, kai pradėjau dirbti su viena mašinėle, kad ir kur keičiu vietą, man vyrai sako: Karolina, mes pas tave važiuosim“, – šypsosi ji. Visgi moteris pripažįsta, kad jos gyvenime pasitaiko ir sunkių momentų, kai nuo intensyvaus darbo ji pervargsta. Klientai pas Karolina plūsta konvejeriu: nuo 10 iki 18 val. ji kas valandą priima po vyrą. Maža to, barzdaskutė planuoja dirbti ir artimiausią savaitgalį, nes kitą savaitę jos laukia sunki operacija, po kurios nedirbs 12 dienų.
„Laukia chirurginė operacija – iš rankos trauks metalus. Mano buvęs draugas tyčia sulaužė ranką. Jis man sako: tu žinok, jei tu mane paliksi... Aš žinau, kad darbas tau yra viskas. Jis jautė, kad noriu skirtis ir miegančiai sulaužė ranką. Žmogus visą gyvenimą sportavęs kovos menus, tai daug netrūko“, – apie savo skaudžią patirtį pasakoja Karolina, pabrėždama, kad apie tai reikia garsiai kalbėti.
Moteris pasakoja, kad jai labai pasisekė, nes chirurgui pavyko išsaugoti jos visus rankos nervus. Nors gydytojai sakė, kad po operacijos tris mėnesius ji negalėsianti dirbti, Karolina jau po pusantro mėnesio stojo vesti seminaro. Dabar ji jau mėnesį dirba be išeiginių dienų, mat neturi kada ilsėtis: „Aš vis dar kalbu, niekad nepavargstu. Man pačiai keista, iš kur tiek energijos. Visi sako: neperdek. Neperdegsiu, viskas gerai. Taip jau penkerius metus.“
– Karolina, kaip suprantu, klientų jums niekad netrūksta, tad jums labai pasisekė su verslo idėja, nors ką tik pravėrėte savo barber shopo duris. Kokia paslaptis?
– Manęs klausia: tai kaip ten Kaune kerpat – vienu kirpimu trumpai ir ant šoniuko? Tikrai ne. Čia yra clubhouse. Aš iš to verslo nedarau, nes, jei tai būtų verslas, aš nuo savo darbo nustočiau kaifuoti. Pirmiausia tai yra mano gyvenimo būdas, savirealizacija ir hobis. Žinoma, tai yra ir pragyvenimo šaltinis – iš to galiu laisvai pragyventi. Pripažinsiu, kad ne visada taip gerai sekėsi. Kai startavau, gimtadienio proga buvęs mano kazino kolektyvas padovanojo man tatuiruotės čekį. Tačiau aš paprašiau meistro jį išgryninti, nes norėjau nusipirkti brangią mašinėlę. Buvo situacijų, kai už paskutinius pinigus eidavau į seminarą. Pirmą mėnesį, kai čia įsirenginėjau, padėjo draugas, bet didžiąją dalį padengiau iš savęs – investavau viską, ką turėjau. Nebijau investuoti į naujus įrankius ir aplinkos detales – klientai tai vertina.
– Ką vyrui reiškia barzda? Ką pagal ją galima spręsti apie vyrus?
– Mano draugas sako: nei motociklo, nei barzdos ir tu paną nori turėti? Aš manau lygiai taip pat – barzda vyrui svarbiausia. Nori ar ne, bet pasąmonėje barzda moteriai simbolizuoja vyriškumą: va čia tai vyras. Mes bet kokiu atveju visi esame gyvūnėliai. Vyrams patinka užpakaliai ir krūtinės – moteris, turinti iškilias formas, laikoma patrauklia ir vaisinga. O pastačius penkis vyrukus, tarp jų – vieną su barzda, visi pasakys, kad jis – kompanijos lyderis.
Nuo bomžo iki džentelmeno skiria tik viena – apšepusi arba sutvarkyta barzda. Pastaroji suteikia labai daug pasitikėjimo savimi. Turiu klientą, kuriam užauginom labai gražią barzdą. Šiandien jam puikiai sekasi su užsakymais, vykdo sėkmingus pardavimus, komunikuoja tiesiogiai su klientais. Jis pripažino: Karolina, man šitie didžiuliai pokyčiai prasidėjo tada, kai man pradėjai tvarkyti barzdą.
– Ar visiems vyrams barzda tinka? Kaip žinote, kokią barzdą pritaikyti kiekvienam klientui?
– Barzda tikrai ne visiems tinka – esu prieš trijų plaukų auginimą. Svarbiausia – komunikacija su žmogumi: įeina, klausi, ką jis gyvenime veikia. Iškart peržvelgiu jų aprangą, stilių, stebiu kalbėjimo manierą, būdą. Kitą kartą atsiverčiu knygą, parodau variantus. Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kas jam nepatinka.
Didžiulis pliusas, kai barzdą skuta moteris. Mes matome, kaip vyras patraukliai atrodys moterims. Aš kuriu klientui įvaizdį taip, kaip įsivaizduoju, kad atrodytų mano bičas. Nebijau pasakyti: tu nusišneki, tau tai netiks ar juokingai atrodysi. O jei vyras bus patrauklus moters akiai, tai gerai atrodys ir kitų vyrų atžvilgiu.
– O ką daryti tiems, kurie labai nori turėti gražią ilgą barzdą, bet ši neauga?
– Palaukti, kol subręs. Tai labai asmeniškas dalykas, vieniems ji pradeda augti anksti, kitiems tik 30-ties. Turėjau dvyliktoką modelį, kuriam dėl barzdos buvo galima duoti 26 metus. Sakoma, kad barzda vyrams pradeda augti armijoje. Mokslininkai sako, kad vyro plaukuotumas priklauso nuo vyriško hormono testosterono, kuris turi įtakos vyro išvaizdai: seksualumui, vyriškumui. Dauguma sporto salėse sportuojančių vyrų yra praplikę, bet turi barzdas. Kylant testosteronui, plaukuotumas leidžiasi žemyn. Taigi būna, kad vyrai pradeda plikti, bet turi ilgas barzdas, net ant krumplių jiems pradeda augti plaukai. Dažnai dėl fizinės veiklos trūkumo barzdos neauga pas jaunus vyrukus. Esu pastebėjusi, kad, kai mano jauni klientai pradėjo sportuoti, sutankėjo jų barzdos. Sportavimas skatina visus gerus dalykus.
– Ar lietuviai vyrai prisižiūri barzdas, ar visgi apsileidę?
– Labai prisižiūri. Lipam lauk iš standartų nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų, kai būdavo trumpai ir viskas. Jie prisižiūri ir supranta, kokia iš tos priežiūros nauda sau. Anksčiau, prieš penkerius metus, tvarkydavosi mažuma, dabar atvirkščiai.
– Kokie vyrai čia apsilanko? Gal sulaukiate išskirtinai žinomų Lietuvos vyrų?
– Turiu įvairiausių profesijų ir amžiaus klientų. Visi iki vieno – man lygūs ir vienodi. Įmonių savininkai, lengviausios pozicijos darbuotojai, studentai ir įvairiausio statuso vyrai. Turėjau klientą, kuris į Šiaulius išsikraustė, tai vis atvažiuodavo pas mane kirptis. Iš Vilniaus irgi nori, kreipiasi, bet negaliu jų priimti, nes neturiu kur. Rašė ir iš Klaipėdos, kad pas tave važiuosiu. Būdavo, kad pavažinėdavo, o dabar aš nukreipiu pas savo kolegas.
Pati tų visuomenei žinomų vyrų, kurie fotografuojasi priėmimuose ir vakarėliuose su vieno kąsnio sumuštiniu ir šampano taure, nepriimu – nei aš jiems patiksiu, nei jie man. Man patinka žeme vaikštantys žmonės, kurie ir yra tikrosios žvaigždės. Taip, aš turiu galimybe atsirinkti klientus.
Nenoriu aš streso ir nenoriu, kad mano nuolatinis klientas pamatytų ir sakytų, ką čia per chamą kirpai. Buvo tokių situacijų: ateina, numeta prabangiausio merso raktelius ant stalo: nu, tai čia mane taip dabar kirpk. Nereikia man tokių. Eikit į kirpyklas ir kirpkitės. Buvo net tokių klientų, kurių paprašiau ieškotis kito meistro, nes žmogus dėl savo elgesio ir kalbų man keldavo stresą ir įtampą. Sakyčiau, dar neišnykęs dinozauras nuo senų banditizmo laikų. Prabanga atsirinkti klientus, bet aš tai ir pradžiai dariau, kai neturėjau tiek darbų.
– Bet ar visi Lietuvos vyrai gali sau leisti tvarkytis barzdą pas profesionalą? Juk tikriausiai tai brangus malonumas.
– Studentai pasitaupo ir ateina. Lygiai taip pat vaikų namuose vaikinai per mėnesį gaudavo 15 eurų kišenpinigių, tai 5 eurus atsidėdavo kirpyklai. Lietuvoje barberių paslaugos labai svyruoja. Vyriško kirpimo kainos prasideda nuo 12 iki 30 eurų, o kartu su barzdos tvarkymu – nuo 18 iki 45 eurų. Tos aukščiausios kainos, mano manymu, yra išpūstos, nes Lietuvoje pasinaudota euro įvedimu. Žinoma, klientų bus ir tokiomis kainomis, bet lyginant Lietuvos žmonių socialinę padėtį ir Olandijos, tokios kainos Amsterdame yra pas pasaulyje labai gerai įvertintus barberius, taip kad reikėtų jausti ribas.
Vieni barberiai orientuojasi į žmonių kiekį. Aš orientuojuosi į savo nuolatinius klientus. Planavau išvažiuoti į Olandiją, bet visko nemečiau ir neišvažiavau. Negalėjau jų taip palikti, žinojau, kiek buvo su jais įdirbio. Aš tikrai nesu išpūtusi savo kainų, man geriau, kad jie ateina laimingi, patenkinti nei bėgios ir ieškos, kur pigiau apsikirpti. Šis pastatas senas – už nuomą nedaug moku, todėl savo paslaugų nedarau nesveikom nelietuviškom kainom.
– Pas jus vyrai sugrįžta būtent todėl, kad juos kerpa moteris, o ne vyras?
– Šį dalyką esu aptarusi su kai kuriais klientais. Nemažai jų yra pasakę: taip, aš nenoriu kirptis pas vyrą, todėl kad jaučiuosi nejaukiai. Aš, kaip nenoriu, kad mane masažuotų vyras, taip nenoriu ir pas vyrą kirptis. Vieni sako, kad keistai jaučiasi, kita dalis, kad jiems nesvarbu. Prisiliesdami prie vyrų galvų, duodame signalą, kad jie mumis gali pasitikėti. Kodėl mes galime su vyrais diskutuoti apie visai kitus dalykus nei kirpimą? Nes atsiranda pasitikėjimas. Tačiau jis atsiradęs ne tik dėl darbo kokybės: kai vyrai pasitiki pačiu žmogumi, jie ir atsiskleidžia.
– Vadinasi, vyrai irgi moka atsiverti ir išsipasakoja jums savo problemas?
– Daug kas galvoja, kad vyrai nemoka atsiverti ir nekalba. Iš tikrųjų jie turi didesnių problemų nei dauguma moterų. Vienas klientas prieš vestuves man yra pasakęs: „Aš nežinau, ką man daryti, – mano būsima žmona visiškoj depresijoj, nesuprantu, kas jai darosi. Tikrai būna momentų, kai ji kalba apie savižudybę. Karolina, per paskutinius pusę metų vienintelis geras įvykis mano gyvenime – ateiti pas tave apsikirpti.“ Vyrai apie tai kalba drąsiai, ačiū Dievui. Jų galvose vyrauja stereotipas, kad vyras negali būti minkštas. O vyras turi būti minkštas. Vyrui ir draugui jis gal taip neatsivers, bet savo barberiui – taip. Buvo momentas, kai su ašaromis akyse atėjo klientas, kuris – šeimos galva, tvirtas toks. Klausiu: kas nutiko? O jis apsipylė ašaromis. Pasipasakojo, kad jo mažas vaikas turi didelių sveikatos problemų. Niekam iki tol nepasakojo, nors sužinojo prieš tris savaites.
– O jūsų pačios rūpesčiai kam nors iš jūsų klientų rūpi?
– Žinoma. Labai didelio palaikymo sulaukiau po rankos lūžio. Aišku, lipa kartais ant galvos: priimk mane šiandien, man savaitgalį tūsas ir man būtinai reikia. Sakau: chebra, aš pervargus, raminkitės. Kai man reikia poilsio, pati drąsiai jiems tą sakau.
– Būna, kad vyrai jūsų klausia ir patarimų?
– Jie neklausia tiesiogiai. Pasakoja savo istoriją, tarp eilučių klausdami patarimo. Ir aš įsikišu – kaipgi aš kitaip. Per Kalėdas ir Valentino dieną konsultuoju, ką žmonoms padovanoti. Buvo tokių situacijų, kai į pirmą vizitą atvesdavo klientų žmonos – pastebi mane ir tada jau joms ramu. Štai Rido, mano kliento, žmona pirmiausia atvedė sūnų, tada jį patį. Yra situacijų, kai pamačiusios mano feisbuko profilį, savo vyrams neleido pas mane kirptis. Dabar kerpasi jau ketvirtus metus. Aš sakau – tai yra „24 val.“ lygis. Pradžioje dirbdama moteriškame kolektyve sugebėjau su kablais atvaryti. Tačiau aš visada sakau: apie žmogų negalima spręsti pagal išvaizdą. Tai yra mano vienas didžiausių pliusų, kuris savo aplinkoje padeda išvengti nereikalingų žmonių.
Dažniausiai moteriškame kolektyve – vien apkalbos. Čia to nėra. Mes juokiamės, aptarinėjame sporto renginius – labai domiuosi sportu, susijusiu su motorine technika. Todėl man ir tinka dirbti su vyrais.
– Ar pati sulaukiate įdomių pasiūlymų ir kvietimų į pasimatymus?
– Sulaukiu įvairiausių. Buvo ir kavos pakvietimų, ir vidury nakties girtų skambučių. Labai džiaugiuosi, kad atsilaikiau ir išlaikiau savo meistriškumą. Neprisilipdžiau „vyrų kirpėjos“ etiketės. Atlaikiau, esu dabar meistrė ir labai didžiuojuosi. Be to, esu visiškai pasinėrusi į savo veiklą. Lietuvoje turime savo grupelę – keliese esame įkūrė barberių aljansą – idėjinių barberių judėjimą, tad susigalvojame begalę veiklų.
– O jūsų draugas nepavydi, kad nuolatos esate vyrų apsupty?
– Tai yra auksinis žmogus. Aukšto išsilavinimo vyrai neskirsto žmonių pagal tai, kad moteris negali būti barbere. Jo draugai kartais sako: tu juokauji? Pažiūrėk, kokias ji fotosesijas kelia su plikai išrengtais vyrais. Ji dirba Lietuvoj, tu čia, negali kontroliuoti visų dalykų. Tai ir yra mano žmogus, nes, jei nebus pasitikėjimo, jokiuose santykiuose neišgyvensi. Aš juokauju kartais, sakydama, kad klientai man yra tik manekenų galvos ir mano draugai. Pripažinsiu, buvo situacijų, kai į mane žiūrėjo kaip į moterį, o ne meistrę. Aš nenoriu, kad manęs klausytų kaip moters. Visų pirma, aš noriu, kad į mane žiūrėtų kaip į meistrą.
Turėjau prieš tai santykius su žmogumi, kai tik pradėjau savo barberės karjerą. Man jis sakė: nejuokauk, ką tu iš to uždirbsi. Tokias geras pareigas dabar turi, gerą atlyginimą gauni. Kas pas tave čia kirpsis. Vyrų kirpyklą – išprotėjai gal? Manęs labai stipriai nepalaikė, neleido ryžai persidažyti plaukų. Dėl to ir buvęs, kai aš juokiuosi. Mano kely buvo žmonių, kurie tik juokėsi: ką tu čia, tik kirpėja. Parodžiau, ką kirpėja gali ir kiek gali. Aš kuriu žmonėms grožį – suteikiu pasitikėjimą savimi dėl savo išvaizdos, bet man labai svarbu daryti tai, ką daro „The Lions Barber Collective“. Tai yra vienas svarbiausių momentų, kodėl aš visko nemečiau ir neišvažiavau iš Lietuvos. Čia yra per daug gerų žmonių, kurių negalėčiau palikti.
– Papasakokite plačiau, kas yra „The Lions Barber Collective“. Kuo dar užsiimate be barzdų skutimo ir motociklų?
– Tai yra brito Tomo Chapmano įkurtas barberių judėjimas prieš savižudybes. Jį įkūrė po 20 metų darbo, kai nusižudė jo trys klientai. Barberiai iš tikrųjų turi labai didelį poveikį savo klientams. Esu jo pirmoji atstovė Europoje. Pernai rugsėjį barzdų dienos proga Švedijoje kartu lipome ant scenos.
Pernai važiavome į Telfordą – didžiulį barberių suvažiavimą, kuriame sugalvojome įkurti savo lietuvių barberių aljansą. Rugsėjį vyko Vilniaus maratonas – 100-mečio proga kirpome 100 vaikų ir piešėme vėliavėles. Ši veikla visiškai mums neneša pelno, bet mes nuo to kaifuojam.
Visi iki vieno barberio turi gerą humoro jausmą, kuris neatsiejamas nuo aukšto intelekto. Kai mąstantys ir nebijantys iššūkių ir naujovių žmonės susirenka į krūvą, mes norime veikti. Aš esu labai sociali – man aktualu, kaip aplinkui jaučiasi žmonės. Prieš trejus metus prieš Kalėdas sumąsčiau nuvažiuoti į vaikų namus apkirpti berniukų. Susirašiau su Kauno vaikų namais ir feisbuko kirpėjų grupėje paklausiau, kas nori su manimi važiuoti. Aišku, norinčių buvo tiek, kad galvojau apkirpsim visus Kauno vaikus, bet kai reikėjo važiuoti – liko tik trys.
– Jūsų visos veiklos susijusios tik su vaikais? Kodėl?
– Jie labiausiai kerta per jausmus, tad pirmiausia juos reikia apšokinėti. Kažkada galvojau, kad norėčiau pabaigti psichologijos kursus. Tikrai nenustebčiau, jei po kelių metų sėdėčiau universitete vaikų psichologijos kursuose su tikslu parodyti pasauliui, kad visgi įmanoma juos išgelbėti. Kai darbavausi vaikų namuose, man įstrigo viena mintis, kad vaiko psichologija formuojasi iki 5 metukų, o kokia žala padaryta iki tol, jau nebeįmanoma atitaisyti.
– Tai kuo gi iš esmės skiriasi barberė-barzdaskutė nuo vyrų kirpėjos?
– Mes esam barberiai – tai yra didžiulis skirtumas tarp paprastų kirpėjų. Skiriasi apranga, charakteris, gyvenimo būdas ir veikla. Tai yra atskira subkultūra, kaip ir pankų ar baikerių. Motociklai, tatuiruotės ir barberiai – neatsiejama dalis. Tik aš dar neturiu barzdos, ačiū Dievui. Iš barberio turi sklisti ugnis, gal nebūtinai jis bus toks garsus kaip aš, bet charizma turi būti. Barberis turi būti emociškai ir fiziškai stiprus žmogus – negali būti lėtas.
Pirmiausia tai yra be proto sena profesija. Barber pole‘as – mūsų istorija. Prieš 100 metų jis buvo raudonos ir baltos spalvų. Balta spalva simbolizavo tvarsčius, raudona – kraują. Žmonės žinodavo, kad atėję jie galės nusiskusti barzdą, susitvarkyti plaukus ir nusileisti kraują. Barzdaskučiai galėdavo susiūti žaizdą ar išsitraukti dantį. Civilizacijai judant į priekį, buvo nuspręsta, kad to barzdaskučiai nebegali daryti. Atsirado mėlyna spalva, simbolizuojanti vandenį.
Karolina, kaip atradote savo pašaukimą? Iš pradžių gal svajojote būti paprasta kirpėja?
– Išvažiavau pas draugę į Ameriką, dirbau kazino, užėmiau geras pareigas ir tikrai gerai gyvenau. Situacija tokia, kad labai norėjau sugrįžti atgal į Ameriką, bet pagalvojau, kad ten nelegaliai gyventi yra tikrai sunku. Visi darbai yra geri, bet juk ne tam gyvenime tiek mokslų krimtusi, kad valyčiau langus. Mano draugė dirbo salone blakstienų meistre, tokia fyfa. Tada galvoju: taigi man patiko mokykloje kirpti klasiokus. Įsivaizdavau, kad būtinai reikia diplomo, tad lygiai prieš 5-erius metus užsirašiau į kirpėjų kursus. Vos tik ten atėjusi pareiškiau: aš moterų nekirpsiu. Ne todėl, kad man nepatinka moterys, bet pasižiūrėkit į mano darbo aplinką, tai – visiškai mano gyvenimo būdas: motociklai, sportas, draugas žadėjo nuo vandens formulės padovanoti sraigtą – pasikabinsiu ant sienos.
Tik įsivaizduokit, kokia aš moterų kirpėja? Nesakau, kad nerasčiau sau klienčių, bet esu per stipri. Aš sugebu savo klientui jaunikiui, kuris tą dieną prieš vestuves sėdi pas mane, pasakyti: seniuk, tu gal persigalvosi? Įsivaizduokit nuotaką, kuri sėdi ir nervinasi dėl visko, o aš jai sakau: gal nereikia? Mano charakteris, būdas ir požiūris į viską – man lengviau dirbti su vyrais. Vaikystėje man net šunys patiko su barzdom – šnauceriai. Kai viską sudėlioju mintyse, matau, kad esu laimingas žmogus, nes atradau savo kelią.
– Pati taip pat vairuojate motociklą?
– Motociklai – mane supo nuo vaikystės. Sakiau: mano vyras ne ant balto žirgo atjos ar atvažiuos prabangiausiu automobiliu, o su motociklu, – taip ir buvo. Šeimoje nebuvo vyrų, kurie pamokytų mane kaip elgtis su technika. Vaikystėje nuvažiavau pas kaimynės tėtį į servisą, kuris man atrodė tobuliausia vieta. Kai būdami dvyliktokai šventėme šimtadienį, galiausiai tūsas pasibaigė mano garaže – aš ir penki bernai.
– Iš kur atsirado potraukis vyrams ir vyriškiems dalykams?
– Man patinka, kad vyrai – tiesmukiški, nesikrapšto. Normalus vyras nesigilina. Mano klientai žino – čia nėra apkalbų ir tuščių pletkų. Štai mano tatuiruotė – žirklės, trys kaukolės. Kinų mitologijoje yra trys beždžionės: blogio nematau, negirdžiu ir nekalbu. Aš pasidariau kaukoles, nes jos turi neblogą reikšmę, apsaugo nuo piktų dalykų. Po rankos lūžių reikėjo tokių simbolikų. Dabar šios damos mane saugo.
– Tuo metu, kai pradėjote savo veikla Lietuvoje, jau buvo įprasta, kad moteris imtųsi tokios profesijos?
– Daugumai vis dar keista, kad moteris gali būti barberė. Mano draugas, kai susipažinome, irgi stebėjosi. Anksčiau juk moters vieta buvo namie – sėdėti su vaikais. Kai prieš penkerius metus pradėjau barberės reikalus, tuo metu dar niekas nežinojo, kas tai yra, o aš nežinojau daugiau nei vienos dirbančios barberės moters. Tikriausiai buvo vyrų kirpėjų, bet laikančių save barzdaskutėmis, tikrai nežinojau.
Šiuo metu yra ir kitų moterų barzdaskučių: kolegė Vilniuje ir Panevėžyje atidarė barber shopą, Kaune taip pat yra. Klaipėdoje irgi yra barber shopas, kur tik merginos dirba. Yra tokių vietų, kur tik vyrukai dirba – viskas gerai. Man tikrai nesvarbu, kas kerpa, juk kerpu su rankom, ne su lytiniais organais.
– Jei Lietuvoje tokia paslauga dar nebuvo itin populiari, iš ko jūs tuo metu mokėtės?
– Kai Lietuvoje pradėjau savo veiklą, nuėjau mokytis, bet atskirų vyriško kirpimo pamokų dar niekas nevedė, tad informaciją gaudydavau pati – matydavau internete paveiksliuką ir mintyse dėliodavau, kaip tai padaryti. Esu apdovanota: pamatau ir suprantu, kaip tai padaryti. Tai tikrai ne kiekvienam duota. Ką mokiausi ir dirbau, iki dabar taikau savo darbe. Net filmus žiūrėdama skenuoju kiekvieną kirpimą, nesvarbu, kokio laikmečio filmas, – įjungiu į bendrą viziją. Galiausiai pati kaip mokytoja, amerikietiškų mašinėlių „Wahl“ ambasadorė, prieš dvejus metus grįžau į šią mokyklą – studentams vedu vyriškų kirpimų mokymus.
Lietuvoje nebuvo seminarų, orientuoti į vyriškų barzdų skutimą. Labai didelis skirtumas tarp tų žmonių, kurie kerpa tik vyrus ir barzdas, nuo tų, kurie kerpa viską, nes rankos pripranta dirbti vyriškomis formomis. Man tai buvo labai svarbu, todėl neturėjau, kur eiti mokytis, o pinigų į užsienį tuo metu dar neturėjau. Vis per feisbuką pasikonsultuodavau su barberiu iš Airijos. Tik prieš dvejus metus pirmą kartą užsienyje apsilankiau barzdaskučių mokymuose. Buvau viena tarp vyrų. Iš visos vyriškos kompanijos du serbai vieninteliai manęs nepripažino, nes aš – mergina. Serbų kultūroje vis dar priimtina, kad jų moterys namie augina vaikus ir gamina valgyti.
– Kas dabar yra ant bangos? Ko nori dauguma klientų?
– Kaip visada buvo ir bus – klasikiniai kirpimai niekada neišeis iš mados. Įvairiausios variacijos ilgiai ir t. t. Mano didžiausia meilė ir aistra – ilgesni vyrų plaukai. Tačiau ne visiems tokius pritaikysi, pavyzdžiui, tiems, kurių tiesūs plaukai. Populiarėja kirpimai ilgesniais šonais – vis daugiau savo vyrukų prikalbinu, kad nebijotų ilgesnių šonų.
Barzdų mados keičiasi: pariesti ūsiukai jau praeina, daug kam jau atsibodo. Man gražu – masyvūs natūralūs ūsai, suleisti į barzdą. Pačios barzdos mano klientų ilgėja ir ilgėja. Pati sau problemų prisidariau: į savo nuolatinių klientų vietas daugiau nieko nebepriimu, jei išvyksta į užsienį. Pati pritravinau savo klientus auginti barzdas, tai vizito laikas – išsitempė. Klientų skaičius – tas pats, paroje laiko irgi nepadaugėjo.
