Juo netikėjo net patys artimiausi: šiandien Nojus turi nuosavą sporto klubą Vilniuje ir sėkmingai keičia kitų gyvenimus

Nojus Berlinskas (28 m.) ir pačiu sunkiausiu metu, kai juo netikėjo niekas, net patys artimiausi žmonės, visiems įrodė, kaip jie klysta. Iš lieso vaikino virto raumeningu vyru, o pomėgį kompiuteriniams žaidiniams pakeitė meile sportui. Dabar jis vadovauja sporto klubui „Priklausomi nuo sporto“ ir sulaukia daugybės klientų, kuriems padeda tapti geriausia savo versija.

– Kokia buvo jūsųs karjeros pradžia?

– Sportiškas niekada nebuvau, atvirkščiai – labiau mėgau žaisti kompiuteriu, nei judėti ar sportuoti. Būdamas vos 10-12 metų prie kompiuterio praleisdavau ištisas paras. Su broliais buvome tikra komanda ir žaisdavome pamainomis: vienas – ryte, kitas – per pietus, o trečias sėsdavo naktimis. Tokiu būdu virtualiame pasaulyje galėjome pasiekti ypač gerų rezultatų.

Žaidimai pasibaigė, kai vieną dieną grįžęs iš mokyklos priguliau, tačiau vėliau nebegalėjau pakilti nuo lovos – man beprotiškai skaudėjo pėdas. Ligoninėje atlikus rentgeno nuotrauką gydytojai nustatė „pėdų anomaliją“, tai yra, nesuaugusius kaulus – tarpas tarp jų matėsi akivaizdžiai.

Kartą mūsų namuose remontą daręs vaikinas pasiūlė man, ant sofos gulinčiam trylikamečiui, pasportuoti. Aš nemėgau sporto, tačiau kažkaip jam pavyko įtikinti, kad man būtų naudinga savimi pasirūpinti. Sutikau ir ėmiau kasdien sportuoti po 2-5 valandas: serija atsispaudimų, tada – namų darbai ir vėl atsispaudimai.

Taip pat ėmiau mokytis kovos menų ir tai man itin padėjo mokykloje, kai tekdavo apsiginti nuo užgaulių bendraamžių. Per metus tapau gerokai stipresnis, sportas ėmė teikti malonumą ir aš galutinai „užsikabinau“. Visas pertraukas, laisvas pamokas praleisdavau prie treniruoklių ar sporto salėje.

– Kas jus motyvavo ir skatino judėti pirmyn?

– Malonumas ir džiaugsmas, kurį man teikė sportas, vertė siekti kažko daugiau. Norėjau ir kitiems padėti, pasidalyti gera patirtimi, duoti patarimų, tačiau man stigo autoriteto, tad ėmiau skaityti literatūrą apie sportą, sportininkus, žinojau daugumos pasaulinio lygio trenerių biografijas, jų darbo metodikas, taip pat domėjausi ir pasaulio čempionų mitybos, sporto programomis.

Po kurio laiko sukūriau puslapį socialiniame tinkle – Priklausomi nuo sporto. Baigiau kultūrizmo ir fitneso kursus.

Visą savo laiką skyriau sportui, mokslui ir kitų treniravimui. Tuo metu gyvenau nedideliame Lietuvos mieste ir sulaukdavau labai daug nemalonių komentarų tiek iš artimos aplinkos, tiek iš aplinkinių. Manęs vis teiraudavosi, kada susirasiu normalų darbą. Žinoma, tai manęs nuo sporto neatgrasė, tik persikrausčiau į Vilnių, kur viename sporto klube ėmiau nemokamai konsultuoti lankytojus. Po mėnesio turėjau tiek klientų, kad teko gerai pasukti galvą, kaip grafiką susidėlioti.

Ramiai gyventi nemokėjau – vis mesdavau sau iššūkius: kasdien nueiti po 25 km, sportuoti po 2 kartus per dieną, laikytis įvairių sporto režimų, kad pamatyčiau, ką sugeba mano kūnas. Tuo pat metu klientams padėdavau jiems pasiekti norimus tikslus – priaugti ar numesti svorio, stiprinti kūną.

Kadangi klientų buvo tiek, kad dirbau po 12-15 valandų per parą, subūriau komandą.

– Taip ir kilo idėja atidaryti savo sporto klubą?

– Teko laimė susitikti su labai garsiu pasaulyje trenerių Charles'iu Poliquinu, kuris patikino, kad mano metodikos yra puikios, kad jis mielai bendradarbiautų, apsilankytų Lietuvoje ir vestų savo seminarus. Tai išgirdęs nutariau atidaryti savo sporto klubą. Taip padariau per pusmetį.

Sunkiausia buvo prasidėjus pasaulinei pandemijai – buvau tik ką nusipirkęs antrą sporto klubą ir įdarbinęs dar 8 trenerius (mūsų komanda jau jungė 23 žmones). Deja, nebuvo kitos išeities – teko atsisakyti antrojo klubo, sumažinti komandą ir pergalvoti visus darbo principus, ateities viziją. Tačiau visi sunkumai, rūpesčiai ir nesėkmės yra geriausi mokytojai.

Per karantiną treniravome nuotoliu kaip ir dauguma, tai ir padėjo išgyventi sunkiausią laikotarpį ir išlaikyti sporto klubą.

Šiandien jaučiuosi laimingas ir labai dėkingas, galėdamas save realizuoti, daryti tai, kas man patinka, galėdamas prisidėti prie kitų žmonių gyvenimų ir juos keisti į gera. Svarbu visada atsikelti, net ir tada, kai atrodo, kad nebegali ir tam nebėra jėgų. Svarbu nebijoti svajoti, nes viskas, kuo tiki, gali virsti realybe, ir tikėti savimi labiau, nei tavimi tiki kiti, nes galiausiai savimi turėsi pasirūpinti pats.