Viena iš priežasčių dėl nesusiklosčiusių mokslo ir verslo santykių bei izoliuotumo yra palyginus nedidelė šalies rinka. Daugumai tyrimų krypčių nėra potencialių verslo partnerių Lietuvoje. Kita vertus, tų mokslinių tyrimų krypčių yra tarsi ir labai daug, tačiau tuomet, kai verslui konkrečiai ko nors reikia, pasirodo, nėra ar netinka. Lietuvos verslui su užsienio mokslininkais ar mūsų mokslininkams su verslu užsienyje efektyviai bendradarbiauti dar trūksta įgūdžių, nors yra ir sėkmingų, bet retų pavyzdžių. Tik išmokę veikti kartu artimoje aplinkoje Lietuvoje, galime tikėtis lygiavertiško bendradarbiavimo ir su užsienio partneriais.
Ieškoti proveržio pačiose ištakose, t.y. moksle, verslą skatina kasdien patiriama konkurencija – jam tenka kurti ir gaminti produktus, kurie ateityje atitiks vartotojų poreikius. Verslo sėkmė neatsiejama nuo novatorių. Kalbant siaurąja prasme, bendrovių veiklai ir plėtrai būtini tam tikros srities aukštos kvalifikacijos darbuotojai ir pasaulinio lygio tyrimai. Gi, plačiąja prasme, labai svarbi ir bendra šalies inovacinė aplinka, kurią formuoja kitų sričių profesionalai – universitetų profesoriai ir absolventai: politikai, teisininkai, humanitarai.
Universitetas – unikali žmonių gyvenimo forma, kuri nesitaiko prie visuomenės, o ją veda į priekį, būdama svarbiausia bet kurios šalies kultūros, jos elito brandinimo institucija. Institucija, suvokianti, kad šalies pajėgumas būti pasaulyje yra jos universiteto galia. Galia, kuri pirmiausia reiškiasi prioritetais kultūrai. Kultūrai, kurioje dera, o ne priešinasi, išsilavinimas apskritai ir konkrečiai mokslas griežtąja prasme, humanitarika ir socialumas, technologijos ir iniciatyvos verslui.
Verslas, ypač kuriantis aukštos pridėtinės vertės produktus, veikia globalios konkurencijos sąlygomis. Mokslo institucijos, universitetai tik dabar pradeda suvokti, kad pagrindinis jų iššūkis – tapti konkurencingais šiame globaliame pasaulyje. Kuo toliau, tuo atkakliau aukštosioms mokykloms teks varžytis tarpusavyje dėl gabiausių studentų, geriausių profesorių ir išteklių. Geru universitetu bus tas, kurio absolventų karjera bus sėkminga. Tikimybė laimėti konkurencinę kovą bus didesnė, jei pavyks išsikelti ambicingą tikslą, bus pasirinktos tinkamos priemonės jo įgyvendinimui ir atrasti kriterijai kiek pažengta užsibrėžto tikslo link.
Siekiant išlaisvinti žmogiškąjį potencialą yra du keliai, tačiau visi žinome, jog pirmasis, jau ne kartą išbandytas, jėgos ir prievartos kelias, nepasiteisina, jokia strategija „nuleista iš viršaus“ nesuveikia. Vienintelis likęs kelias – tai dialogas ir „horizontalus“ bendradarbiavimas tiek aukštųjų mokyklų bendruomenėse, tiek ir su kitais visuomenės sluoksniais. Tikslas turi tapti suprantamas ir „savas“ kiekvienam akademinės bendruomenės nariui ir aiškus verslo partneriams. Galima teigti, jog šiandien išgyvename pereinamąjį laikotarpį, kai ir mokslas, ir verslas viešai deklaruoja tarpusavio dialogo poreikį. Vis dėlto tikrasis proveržis prasidės tik tuomet, kai abi pusės nustos aiškintis „kas ką ne taip daro“, o diskutuos ir susitars dėl ateities tikslų bei būdų juos įgyvendinti.
Pirmieji žingsniai jau žengti – universitetų valdymo ir patariamuosiuose organuose atsiranda vietų išorės nariams, natūralu, kad jie kitokia savo patirtimi didins reikšmingų pokyčių galimybes. Tačiau tam, kad atsirastų supratimas ir judėtumėme viena kryptimi ir siektumėme bendrų tikslų, šiems pokyčiams turime būti pasirengę visi, o integracija turi vykti abejomis kryptimis. Verslas turi remti universitetų modernėjimo projektus, kurdamas paramos fondus, dalindamasis savo patirtimi, ypač vadyboje ir gebėjime konkuruoti. Mokslas turi ugdyti sėkmingus studentus ir aktyviau dalyvauti formuojant mūsų valstybės politinę, socialinę, technologinę ir kultūrinę raidą.