Nukritusios naftos kainos ir Vakarų sankcijos laiko Rusijos ekonomiką gniaužtuose. Žurnalistas rašo, kad į Riazanę vyko automobiliu M5 greitkeliu, norėdamas iš arčiau pažvelgti į kasdienį paprastų rusų gyvenimą. Jis pasakoja, kad pakeliui pravažiavo gyvenvietę, pavadintą Gazoprovod arba „Dujotiekis“, tada Lukovicy – Rusijos agurkų sostinę, galiausiai atvyko į Riazanę.
Tūkstantį metų šis miestas buvo grobiamas, deginamas, siaubiamas karų, revoliucijų ir ekonominio chaoso – kaip pati Rusija.
Žurnalistas pasakoja Riazanės prekybos centre susipažinęs su mokytoja Jana Kindejeva. Ji pirko maisto savaitei ir, Rusijai artėjant prie recesijos, skaičiavo kiekvieną kapeiką.
„Pabrango visos prekės, – pasakoja Jana. – Ne tik produktai, bet ir brangesnės prekės, tokios kaip automobiliai ir baldai. Naujuosius metus švęsime čia, namie, nevažiuosime į Europą, nes ir kelionių kainos šoktelėjo.“
Žurnalistas toliau pasakoja, kad Jana pasikvietė jį namo susipažinti su jos mama Irina ir močiute Larisa. Moterys vaišina jį arbata, pyragaičiais su kremu ir šokoladiniais sausainiais. Jokia ekonominė krizė nesumažina rusų svetingumo, pažymi jis. Irina didžiuodamasi rodo jam Londono autobuso formos skardinę su angliška arbata.
Politikai Rusijoje ir Vakaruose daug kalba apie naują Šaltąjį karą, bet jaukiame Kindejevų šeimos bute žurnalistas sutinkamas itin šiltai.
Irina ir Larisa jau yra patyrusios ekonominių suiručių, tad dabar jos nepanikuoja, nors ir yra susirūpinusios.
„Rusai visuomet tvirtai tiki, kad viskas bus gerai, tai mūsų prigimtyje, – sako Irina. – Rusijoje mes turime posakį, kad viltis miršta paskutinė.“
Dėl dabartinių Rusijos patiriamų ekonominių sunkumų Kindejevų šeima nekaltina prezidento Vladimiro Putino.
„Mes manome, kad labiausiai kalti vietos valdininkai“, – sako Jana.
„Prezidentui tikriausiai nelengva sukontroliuoti viską. Mes manome, kad visų pirma reikėtų išspręsti problemas vietos lygmeniu, o tada spręsti aukščiau. Žmonės tiki prezidentu, net kai gyvenimas tampa nelengvas.“
Pildama dar arbatos, Jana aiškina – angliškai – kodėl, jos manymu, Vakarų sankcijos nėra susijusios su konfliktu Ukrainoje.
„Manau, kitos šalys pajuto Rusijos galią ir, žinoma, norėjo ją kažkaip apriboti, kad mes per daug neišsiplėstume. Būtent todėl ir pritaikė sankcijas. Tai ne Krymo klausimas. Mes tiesiog susigrąžinome tai, kas visada buvo mūsų.“
Kindejevų šeimos tikėjimas prezidentu V. Putinu turi gilias šaknis. Rusai tikėjo carais, dauguma tikėjo sovietų revoliucionieriumi Leninu, vėliau – Stalinu. Šiandien daugiau nei 70 proc. rusų pritaria V. Putino režimui.
Per 15 metų, kai V. Putinas yra valdžioje – kaip prezidentas ir ministras pirmininkas – jis sukūrė politinę sistemą, kuri užtikrina jam visą valdžią be jokios atsakomybės. Jei kažkas nepavyksta, kalti lieka vietos valdininkai arba Vakarai, bet ne jis. Tačiau Rusijos istorija parodo, kad kai reikalai ima ristis nuokalnėn, tai gali pasikeisti.
DELFI primena, kad Rusijos žiniasklaida išsiskiria savo propagandos mastu. Pavyzdžiui, Janos teiginiai kaip veidrodis atkartoja V. Putino kalbą Federaliniam susirinkimui. Savo kalboje prezidentas pabrėžė vietos valdžios korumpuotumą ir neveiklumą, reikalavo, kad visi piliečiai su savais reikalais galėtų prisibelsti iki vietos valdžios.
V. Putinas lygiai taip pat argumentavo, kad Krymas Rusijai turi ypatingą sakralinę reikšmę, nes ten buvo krikštytas Kijevo Rusios kunigaikštis Vladimiras. Prezidentas pridūrė, kad Vakarų sankcijos nesusijusios su Ukraina – esą Vakarai visuomet siekė suvaržyti augančią Rusijos galią ir būtų tai padarę nepaisant įvykių Ukrainoje.
BBC žurnalistas pasakoja susipažinęs su Riazanės verslininku Ženia, kuriam kelia didelį susirūpinimą Vakarų sankcijos ir krentančios naftos kainos, ir kuris praranda tikėjimą šalies vadovybe.
„Nesu tikras dėl ateities. Niekas nežino, kaip reikalai pakryps per ateinančius kelis mėnesius.“
Sakau Ženiai, kad Rusijos vadovybė teigia, jog net naftos kainoms nukritus žemiau 60 dolerių už barelį ribos, nerimauti neverta.
„Jiems gal ir neverta nerimauti, – atsako Ženia. – Bet paprastiems žmonėms tai kelia nerimą, nes smarkiai sumažės jų pajamos.“
Kitame miesto gale, naujai atsidariusios kavinės virtuvėje jaunas verslininkas Maksimas Gordejevas braškėmis ir razinomis puošia tirštą, kvapnų rankų darbo šokoladą. Maksimas supranta, kad dabar Rusijoje ne itin palankus metas naujam verslui.
„Dabar sunkus metas, – sako Maksimas. – Be abejonės mus veikia valiutos svyravimai, nes žaliavas perkame iš užsienio, iš Kolumbijos. Kadangi rublio vertė krenta, žmonėms lieka mažiau pinigų. Galbūt dėl to mano verslas augs lėčiau, bet, manau, jis augs.“
Nors spaudžia dešimties laipsnių šaltis, Riazanės sendaikčių turguje gyvenimas verda, žmonės parduoda viską, ką tik randa.
Sniege eksponuojamos senos šlepetės, staltiesės, nagų lako buteliukai ir garų lygintuvas. Pardavėjai stengiasi sudurti galą su galu. Žurnalistui juos kalbinant, kai kurie kaltina Vakarus, vienas garsiai šaukia apie „sionistų konspiraciją“. O štai Jevgenija mano, kad tikrosios problemos šaknys glūdi arčiau namų.
„Ukraina išsiurbia visus mūsų resursus, – sako ji. – Žinoma, gerai, kad mūsų vyriausybė siunčia ten humanitarinę pagalbą, bet kažkiek tų miltų ir cukraus galėtų atsiųsti ir čia. Nejaugi manote, kad stovime čia iš gero gyvenimo?“
Žurnalistas prisipažįsta, kad kalbantis su Jevgenija jam kilo klausimas, ar blogėjant ekonominei situacijai, vis daugiau Rusijos gyventojų ims tai sieti su Ukraina?
Ar įžvelgs ryšį tarp Krymo aneksavimo ir blogėjančių gyvenimo standartų Rusijoje? Ir galbūt tada jiems kils nesmagus klausimas: galbūt „gerasis caras“ priėmė neteisingą sprendimą?
DELFI primena, kad Ukrainos institucijų vertinimais Rusiją į prorusiškų separatistų kontroliuojamus regionus veža ne tik humanitarinę pagalbą, bet ir kovinę ginkluotę. NATO sąjunginių pajėgų vadas Europoje, generolas Philipe'as Breedlove'as ne kartą pabrėžė, kad Ukrainoje separatistų pusėje kaunasi ir Rusijos kariai, kurių kiekis kaskart kinta.
