„Politikai dėl pieno produktų eksporto sukėlė sumaištį, o nuostolius skaičiuosime mes“, - įsitikinęs Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos pirmininkas Jonas Vilionis. Jo pastebėjimu, Rusijos žiniasklaidoje šmėsčiojo įtarimų, jog dėl lietuviškų pieno produktų importo pynėsi komerciniai ir lobistiniai interesai, netgi korupcija.
Atviros sienos ar spygliuota tvora?
LPGA vadovas J. Vilionis stebėjosi Lietuvos valdžios sprendimų vangumu: rugsėjo viduryje prasidėjo trikdžiai muitinėse, spalio pradžioje sustabdytas pieno produktų įvežimas į Rusiją, o šalies politikų reakcijos sulaukta tik po kelių savaičių. J. Vilionio turimais duomenimis, per metus šalies biudžetas už pieno produktų eksportą pasipildo beveik dviem milijardais litų, tačiau už užsienio politiką atsakingi valstybės veikėjai purtėsi pagalbos verslui. „Susidaro įspūdis, jog norima atkurti viduramžiais gyvavusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas, nacionalinį verslą palikus administruoti kaimynams“, - ironizuoja J. Vilionis.
Vienas Rusijos televizijos kanalas parodė reportažą iš Rusijos ir Ukrainos pasienio užkardos Lugansko srityje. Abiejų šalių pasieniečiai pasikeisdami („šachmatų principu“) tveria spygliuotos vielos tvorą ir kasa apsauginį griovį. Ukrainos ministrų kabinetas dar rugsėjo 18 d. patvirtino asocijuotos narystės su ES sutarties projektą, pati sutartis bus pasirašyta Vilniuje lapkričio 28-29 dienomis vyksiančioje Rytų partnerystės konferencijoje. Priminsime, jog Ukrainos sausumos siena su Rusija tęsiasi daugiau nei 2 tūkst. km. Spygliuotos vielos tvora ir griovys rusų pasieniečiams talkins stabdant iš Ukrainos pasipilsiančių pigesnių ES kilmės produktų antplūdį.
Priemonės problemoms maskuoti
Tik prasidėjus lietuviškų pieno produktų blokadai vienoje televizijos laidoje ES ambasadorius Maskvoje Vygaudas Ušackas teigė, kad Rusijos rinka – apie 140 milijonų vartotojų, kuriems savos gamybos pieno produktų nepakanka. AB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa minėjo, jog kas mėnesį iš jų bendrovės į Rusiją išvažiuoja po 300 specialia įranga aprūpintų sunkvežimių su pieno produktais. Pagrindinis rusų tarnybų kaltinimas – neatitiktis tarp ES ir Rusijos Federacijos standartų. Peršasi nuomonė, jog šaltinio nuostoliams atlyginti galima ieškoti Briuselyje.
Šią savaitę Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas dr. Jonas Milius teigė išlydėjęs šalies pieno perdirbimo įmones tikrinusius „Rospotrebnadzor“ inspektorius ir vylėsi, jog netrukus lietuviški pieno produktai vėl plūstelės į Rusijos rinką. Didžiausių nuostolių patyrė pieno perdirbimo bendrovės „Rokiškio sūris“, „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“ ir „Vilkyškių pieninė“, iš eksporto į Rusiją gaunančios iki 40 proc. savo pajamų.
„Kai prieš keliolika metų Rusijoje kilo krizė, kai kurios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės, pavyzdžiui, Marijampolės, produkciją kaupė sandėliuose ir taip amortizavo nuostolius, - kalba LPGA vadovas J. Vilionis. - Pastaruoju metu didžiosios šalies pieninės yra klestinčios šeimos įmonės ir krizių valdymui neskiria nei dėmesio, nei lėšų. Vos kelioms dienoms stabtelėjęs lietuviškų pieno produktų eksportas šalies prekybos centruose netruko atverti langą prekėms iš Baltarusijos. Eksportui skirti ir grįžę su rusiškomis etiketėmis lietuviški pieno produktai laukto įspūdžio nepadarė. Nei dėl kainos, nei dėl kokybės.“
Būna visko
„Ne tik su Rusija, bet ir su Vakarų šalimis prekiaujant visko būna, - pastebi UAB „Marijampolės pieno konservai“ žaliavų direktorius Valius Jurgelaitis, - pieno produktų rinkoje gausu rizikų, tačiau turint aiškią verslo strategiją jas galima amortizuoti.“
Pasak V. Jurgelaičio, Lietuvos pienininkystės sektorius patyrė ne vieną akibrokštą iš Rytų kaimynų. Marijampolės įmonė gamina ilgesnio galiojimo pieno produktus, todėl lengviau gali prognozuoti jų realizavimo perspektyvą. Kitos šalies pieninės taip pat turi galimybę sukaupti atsargų, pavyzdžiui, fermentinių sūrių, pieno miltelių savo sandėliuose. „Svarbu neprarasti budrumo – rinka tuščia nebūna“, - apie pastarojo rudens pamokas pienininkams kalba V. Jurgelaitis.
„Lietuvos pieno perdirbimo įmonėse lankėsi Rusijos inspektoriai, sprendimai palankūs mūsų pieno produktų eksportuotojams, - sako žemės ūkio viceministras Mindaugas Kuklierius, - šiek tiek užtruks, kol viskas bus įforminta raštu.“
Pasak ŽŪM viceministro M. Kuklieriaus, konfliktas dėl pieno produktų eksporto ne tik verslininkus, bet ir politikus paskatino ieškoti naujų rinkų. Grupė Žemės ūkio rūmų atstovų šį mėnesį lankėsi Japonijoje, kur vyko pasaulio pienininkystės kongresas, kitų metų kovo mėnesį Tekančios saulės šalyje vyks žemės ūkio paroda, kurioje ketina dalyvauti ir Lietuvos pieno sektoriaus atstovai. Lietuviškiems pieno produktams kelias į Kiniją tiesiamas per Honkongą, palengva veriasi Amerikos rinkos. Aktyviai užsienio šalyse dirba Lietuvos ambasadų pareigūnai, atsakingi už verslo ryšių plėtrą.
ŽŪM viceministras M. Kuklierius teigia girdėjęs viešojoje erdvėje sklandančias kalbas apie kompensacijas pienininkams dėl pieno produktų eksporto į Rusiją blokados. Pasak viceministro, patirtų nuostolių įrodymo procesas gali užtrukti, kainuoti brangiau nei ES kompensacijos.
Perėjos pieno kelyje
Šalies ūkininkai, susidūrę su konfliktine situacija, dažnai sprendimo ieško savivaldos organizacijose. Ten, kur politikai nepralįs, siunčiami žemdirbių vedliai.
„Prieš dvidešimt metų, kai kūrėme pieno gamintojų asociaciją, mus puolė draugai ir priešai, nesikeičia situacija ir šiandien, - sako buvęs pirmasis atkurtųjų Žemės ūkio rūmų direktorius Romas Kaunas. – Tąkart keitėsi žemės ūkio gamybos sankloda, nūnai laukia globalesni pokyčiai. Lietuvos pieno sektorių norima ištrinti iš Europos verslo žemėlapio.
Pasak R. Kauno, Lietuvos klimatas tinkamas auginti pašarinius augalus, plėtoti gyvulininkystę. Atkurtųjų ŽŪR vienas tikslų buvo sukurti gyvybingą žemdirbių savivaldos organizaciją, kuri suburtų aktyvius, iniciatyvos nestokojančius kaimo žmones, ūkininkus, specialistus. Pagrindinė žemės ūkio gamybos šaka, sukurianti daugiausia darbo vietų, duodanti pelno – pienininkystė, nors ji reikalauja nemažų investicijų, kvalifikuotų specialistų. Tačiau porą dešimtmečių gyvavusi nacionalinė pieno gamybos šaka džiūsta, o politikai „su visa atsakomybe“ ją atkakliai dzyrina atšipusiu rusišku pjūklu.
„Pasigendu visavertės ir pagarbios ūkininkų, verslininkų, politikų partnerystės, - sako LPGA vadovas J. Vilionis, - nors visų trijų šalių atstovai susitinkame Pieno tarybos posėdžiuose, tačiau lietuviškas mentalitetas ir čia ima viršų: viena galvojame, kita kalbame, trečia darome. Šiandien pieno perdirbėjams galbūt reikalingas mūsų palaikymas, tik ar jie išdrįstų kreiptis?“
Laukime naujų audrų
Vakar Rusijos spaudoje pieno gamintojų asociacijos „Sojuzmoloko“ vadovas Andriejus Danilenko pareiškė, jog nuo praėjusio spalio pieno žaliava pabrango 80 proc., pieno produktai parduotuvėse – beveik 20 proc. Dėl praėjusių metų sausrų pašariniai grūdai pabrango 53 proc., per 2013 m. pirmąjį pusmetį Rusijos ūkiuose išpjauta daugiau nei 100 tūkst. melžiamų karvių (2012 m. pabaigoje jų buvo 9 mln.).
Internetinėje žiniasklaidoje apstu Rusijos apžvalgininkų komentarų: Rusijos ekonomika patiria recesiją ir šioje situacijoje prezidentas ieško atpirkimo ožio, kurio link kryptų liaudies nepasitenkinimas. Juo tikriausiai taps premjeras, kurio užsakymus vykdė dabar jau buvęs „Rospotrebnadzor“ vadovas. Prieš metus jis uoliai tikrino iš Baltarusijos įvežamus pieno produktus, šį rudenį surengė lietuviškų pieno produktų blokadą. Abu konfliktai pasirodė visiškai nereikalingi Rusijos prezidentui.
Panašu, jog Vilniaus valdžios atstovai kopijuoja savo Maskvos kolegas: išgirdusi apie pieno produktų eksporto į Rusiją blokadą, prezidentė pareiškė užsienio politikoje „dirbanti su Vakarais“, o Rytais tesirūpina Vyriausybės vadovas. Prieš kelerius metus parodoje „Zolotaja osen“ Rusijos vadovai gavo dovanų lietuviškos duonos, prieš televizijos kameras ją valgė ir gyrė. Praėjusią savaitę lietuviško sūrio paragavo Vokietijos kanclerė, gavusi jį dovanų iš mūsų prezidentės.
Visi kalbame apie pieno kelią nuo fermos iki stalo, žinome, kas už kurią atkarpą atsakingas. Tik tą kelią perbėgus politikai, visa maisto grandinė subyra. Lietuvos verslas skaičiuoja nuostolius dėl pieno produktų eksporto į Rusiją blokados, kuri, pasirodo, nėra pagrįsta jokiais oficialiais tarpvalstybiniais dokumentais. Kažkas internetinėje erdvėje pareiškė radęs piene ftalatų, kitas perskaitė ir išsigando, o per tą laiką trečias įkėlė koją į Lietuvos pieno rinką. Iki ES Rytų partnerystės konferencijos Vilniuje dar likęs mėnuo. Vėtrų gali kilti ne tik pieno stiklinėje.
