– Kokius įspūdžius parsivežei iš Los Andželo?
– Ten viskas vyksta labai greitai: žmonės susitinka, susipažįsta, įsimyli, išsiskiria, miršta. Per tris savaites įvyko labai daug dalykų, kurie įprastame gyvenime nutinka per 3-5 metus.
Rugpjūtį turėjome planą važiuoti į Dubajų, tačiau po šios kelionės galvojame dar sugrįžti atgal į Los Andželą. Man labai džiugu, kad per tokį trumpą laiką atsirado daug kontaktų, susipažinome ir padarėme daug interviu su labai įdomiais žmonėmis. Būta ir skaudžios patirtie - vienas iš kalbintų žmonių paliko šį pasaulį.
Darbas paprastai vykdavo pirmoje dienos pusėje, tačiau ir vakare eidami linksmintis ieškodavome kontaktų, juk toks ir buvo kelionės tikslas.
–Ar ne per greitai ten lekia laikas?
– Gal ir per greitai. Gyvenimas yra trapus, todėl reikia mėgautis visu tuo, kas vyksta aplink mus.
– Sakai, kad dar norėtum sugrįžti į Los Andželą. Ar ten palikai dalelę savo širdies?
– Tikrai taip, labai didelę dalį. Ne tik širdies, bet ir minčių. Sulaukiau labai daug pasiūlymų ten gyventi, dirbti, tiesiog būti. Sulaukiau labai daug dėmesio, kas yra keista. Kai čia, Lietuvoje eini gatve ir į tave žmonės žiūri, supranti dėl ko taip yra. O ten dėmesio sulaukiau dešimt kartų daugiau nei Lietuvoje. Žmonės ten manęs juk nepažįsta, todėl jie nebijo prieiti, pakalbinti.
– Kokių darbo pasiūlymų sulaukei?
Iš esmės gavau tokių pasiūlymų, kad galėčiau dirbti tokį pat darbą, kokį dirbu ir Lietuvoje – nuo reklamos iki darbo televizijoje. Todėl labai rimtai pradėjau galvoti apie šią galimybę. Manau, kad galėčiau suderinti savo veiklą Lietuvoje su darbais Los Andžele.
– O kas Los Andžele nepatiko?
– Šalia viso to grožio, prabangos ir draugiškumo pamačiau ir ne visai gerą Los Andželo pusę. Yra daug netikrumo ir ne visai teisingų vertybių – viską valdo grožis ir pinigai. Visą laiką gyventi ten, ko gero, nenorėčiau. Nepatiko dideli atstumai. Miestas – išties labai didelis ir rajonai yra pakankamai toli vienas nuo kito, todėl nemažai laiko praleisdavome kamsčiuose.
Kita vertus, labai smagu tai, kad ten nekyla klausimas „ką man šiandien veikti“, priešingai, turi pasirinkti iš to, ką galima nuveikti.
– Apie kelionę pasakodama feisbuke užsiminei, kad galbūt net ir įsimylėjai. Tai vis tik galbūt ar iš tikrųjų?
– Greičiausiai gal. Labai daug įspūdžių buvo ir yra sunku susivokti, kas tikra, o kas ne. Visa kelionė buvo kaip sapnas. Grįžau tik vakar, buvau parą laiko nemiegojus ir tik neseniai prabudau.
– Ar Gintarė vis dar vieniša?
– Jau kurį laiką esu vieniša. Iš kelionės negrįžau kam nors įsipareigojusi, bet... Tegul tai lieka mįslė.
– Esi išranki rinkdamasi vyrą?
– Į savo asmeninį gyvenimą aš žiūriu labai atsakingai, todėl bet ko neprisileidžiu. Visai neseniai pamąsčiau, kad gyventi vienai yra daug geriau: man nereikia prisiimti atsakomybės už kitų žmonių veiksmus, jų reputaciją. Galiu būti pati savimi ir man taip yra daug lengviau. Pradėjau vertinti savo nepriklausomybę, smagu gyventi vienai ir jaustis finansiškai nepriklausomai. Galiausiai aš daug daugiau padarau būdama viena, nes jeigu turėčiau antrąją pusę – didelę laiko dalį skirčiau jai. Būdama viena galiu galvoti apie savirealizaciją, projektus.
– Kaip save įsivaizduoji ateityje?
– Vienišės savęs ateityje tikrai neįsivaizduoju. Labai tikiuosi, kad per ateinančius kelis metus aš pagaliau išsirinksiu tą vienintelį ir dar po keletos – sukursiu šeimą, kurios aš tikrai noriu. Tiesiog su metais atsiranda vis aukštesni reikalavimai, ilgainiui supranti, ko tu nori iš žmogaus, ir ką pati jam gali duoti. Todėl darosi vis sunkiau surasti tą savo žmogų.
Anksčiau esu sakiusi, kad neįsivaizduoju savęs santuokoje su kitataučiu žmogumi, tai po šitos kelionės aš pradėjau dvejoti, ar kada nors sukursiu šeimą su lietuviu. Tai ir būtų atsakymas į jūsų paskutinį klausimą.
Dėkojame už pokalbį.
