Silvanos performansas – taip būtų tiksliausia vadinti tai, ką ji sukūrė senoje – buvo per šviesmečius toli nuo tradicinio festivalio koncerto. Jį pradėjo atlikėjos mama Lilija. Nepriekaištinga lietuvių kalba ji perskaitė dukros parašytas eiles:
„Silvana. Jai buvo keturi metai, kai ji atvyko čia (į Švediją – K.V.), su mažu lagaminu rankose. Jos mama svajojo apie naują gyvenimą. Ji yra mamos dukra. Dabar ji yra liaudies dukra. <...> Tegul lyja vaivorykštės spalvos virš Švedijos. Tegul lyja vaivorykštės spalvos virš Lietuvos. Tegul lyja vaivorykštės spalvos virš viso pasaulio.“
Šį tekstą, taip pat įskaitytą reperės mamos, publika jau galėjo girdėti debiutiniame Silvanos albume, pavasarį pasirodžiusiame „Naturkraft“. Šiuo metu jis yra perkamiausias švediškas vinilas šalyje.
„Vaivorykštės spalvos“ – aiški aliuzija į atlikėjos homoseksualumą, apie kurį ji drąsiai repuoja. Kaip ir apie kitas kartais ir Švedijoje kontroversiškas temas: imigrantų priėmimą, rasizmą, neonacizmą, moterų diskriminavimą.
Scenos fone kabėjo ikoninį grupės „Nirvana“ logotipą, geltoną šypseną juodame fone, draugiškai šaržuojantis užrašas: „Silvana“. Didžėjus laukė pasiruošęs prie pulto – buvo aišku, kad tuoj įvyks kažkas neeilinio.
Visų pirma, šis koncertas buvo be galo svarbus pačiai reperei: ji gimė Plungėje, Lietuvės ir siro šeimoje, bet būdama 4-ių persikraustė į Švediją. Šiemet Silvana Imam buvo pripažinta geriausia Švedijos atlikėja nacionaliniuose muzikos apdovanojimuose. Atsiimdama statulėlę, ji padėkojo žemaitiškai – tik tada klausytojai dabar 29-erių metų Silvaną atrado. Koncertas Lietuvoje yra grįžimas į ten, kur jos istorija prasidėjo.
Ir jis buvo vertas laukimo. Silvanos koncerte susipynė dalykai, kurie, iš pirmo žvilgsnio, neturėtų derėti: ji repavo švediškai ir arabiškai, bet su publika kalbėjo žemaitiškai. Jos dainų tekstai buvo ultrapolitiški („Tu sakai, kad mano meilė pažeidžia įstatymą / Aš sakau, kad tu turi supermažą penį / Eik pabučiuok savo su*istą svastiką“), nors „Galapagų“ festivalis savo ideologija – labai tradiciškas ir nereiškiantis politinės pozicijos. Silvana metė pirštinę lietuviškam konservatyvumui, bet atiduodama maksimalią energiją ir skleisdamą meilę publikai ji žiūrovus pavergė į savo pusę.
Per vieną iš dainų ji išėjo rankose laikydama vaivorykštės vėliavą, o veidą užsidengusi balaklava, taip solidarizuodamasi su prieš Putino režimą kovojančiomis „Pussy Riot“ narėmis. Greta scenoje jos kolegė, taip pat užsidengusi veidą, stovėjo ištiesusi Lietuvos vėliavą. „Šią dainą parašiau kaip „Pride“ eitynių himną. Bet tada Švedijoje man pasakė, kad ji netinkama“, – su nuoskauda nuskambėjusią dainą pristatė Silvana.
Tai buvo testas festivaliui, kuriame neteko matyti nė vienos dviejų merginų ar dviejų vaikinų poros, bet visu greičiu veikė „(heteroseksualios) pažintys su flirtas.lt“. Bet klausytojai kėlė rankas į viršų. Vienetai pasipiktinusių išėjo, dauguma liko. Koncertas judėjo toliau tik pirmyn. Vėliau sekė šampanas, klausytojų šokiai ant scenos ir rožių mėtymas į publiką.
Žmonių nebuvo daug. Silvanos koncertas buvo atidėtas pusantros valandos ir vyko Slėnio scenoje, jaukiausioje, bet ir tolimiausioje „Galapagų“ erdvėje. Daugelis žiūrovų čia neužsuko manydami, kad koncertas tiesiog nebeįvyks. Bet tie, kurie išlaukė, patyrė stipriausią festivalio momentą.
Vėliau naktį Silvana repavo ir daug didesnei miniai: ji išėjo netikėtam pasirodymui su pagrindinėje scenoje grojusiais „G&G Sindikatu“. Kultiniams Lietuvos reperiams atliekant dainą „Neformatai“ Silvana atliko stulpelį švedų kalba. Į sceną ji ir vėl žengė su vaivorykštės vėliava – pirmas kartas ilgoje „G&G Sindikato“ karjeroje, kai ši vėliava iškelta scenoje jų pasirodymo metu.
„Neformatai ateina tapti reformatais“, – repavo G&G. Eilutės puikiai tinkamos apibūdinti tam, ką Silvana savo muzika ir aktyvizmu šiuo metu daro Švedijoje ir pamažu pradeda daryti Lietuvoje.
Šie pasirodymai buvo pergalingas finišas po nepavydėtinų įvykių dieną. Į Lietuvą Silvana buvo atvykusi ne tik su mama, bet kartu su visa filmavimo komanda, kūrusia dokumentinį filmą apie atlikėjos karjerą. Tačiau grupei viešint Palangoje, jų automobilis buvo apvogtas. Iš bagažinės paimtos kameros, kita filmavimo technika, pavogtas Silvanos pasas, kiti dokumentai, taip pat kompiuteris su ten buvusiomis naujomis dainomis – laimei, prodiuseris turi jų kopijas.
„Noriu perduoti žinią vagims: jei radote mano dainas, platinkite jas Lietuvoje, prašau.“, – nepalaužtu balsu sako Silvana su ja susitikus interviu.
Greta buvo ir jos mama: geriausia draugė ir palaikytoja, lietuvių kalbos mokytoja Švedijos universitete. Tarpusavyje jos kalbasi tik lietuviškai. „Bet žemaitiškai“, – patikslina Silvana juokdamasi. Nuo jųdviejų santykių ir pradedu pokalbį.
– Silvana, jūs su mama turite labai artimą ryšį. Tai nėra įprasta. Sulaukę 18-os daugelis vaikų, ypač Švedijoje, nori bėgti nuo savo tėvų toliau ir gyventi savarankiškai.
– Pas mus yra atbulai. Dabar mes dar labiau priartėjome viena prie kitos nei anksčiau. Esu maminukas. Nors formuojantis mano idėjoms labai didelę įtaką padarė ir tėtis.
Mama mane visada palaikė. Ji sakė: „Daryk ką nori, aš tave myliu.“ Tad ir dariau. Bet mano aktyvizmas prasidėjo ne nuo tėvų, o tiesiog nuo kasdienio gyvenimo. Būdama 7-erių nusikirpau plaukus trumpai, nes norėjau atrodyti kaip berniukas. Žmonėms aplinkui buvo sunku tai priimti. „Juk tu mergaitė!“, – sakė jie. Galvojau: „Palaukit, manęs nepriima tokios, kokia esu. Tai nėra teisinga.“ Supratau, kad turiu kovoti už save.
– Tu užaugai Švedijoje. Gyvenant Lietuvoje atrodo, kad toje šalyje žmogaus teisių problemos yra išspręstos – niekam nėra skirtumo kaip tu atrodai ir kaip elgiesi. Keista girdėti, kad tau buvo sunku.
– Taip Švedija yra vaizduojama. Bet realybėje viskas yra ne visai taip. Pavyzdžiui, Švedija ką tik praktiškai uždarė sienas atvykti imigrantams iš Vidurio Rytų. Jų atvykimas labai apsunkintas. Kiek humanitariška yra tai? Tai yra beprotiška.
Žmonės užsienyje nemato viso Švedijos paveikslo. Čia yra labai daug žmonių plačiomis pažiūromis. Tarp mano draugų tokie yra visi – nebūnu su žmonėmis, kurie nėra atviri. Bet yra ir daugybė žmonių, ypač gyvenančių mažesniuose miestuose, kurie turi daug neapykantos. Švedijoje vis dar yra labai daug rasizmo ir homofobijos.
– Imigrantų baimė Europoje dar labiau padidėjo po pastarųjų savaičių teroristų atakų Vokietijoje ir Prancūzijoje. Ar dėl to nesusvyravo tavo pačios pažiūros?
– Nė kiek. Tik dar labiau sustiprėjo. Pati esu imigrantė. Mano tėtis yra iš Sirijos. ISIS, kaip ir „Al-Qaeda“ yra teroristinės organizacijos. Jos nori išgąsdinti žmones. Jie siekia, kad žmonės juos matytų kaip musulmonus, bet jie nėra musulmonai. Jie teroristai. Jie sako, kad jų teroras daromas Alacho vardu, bet, žinoma, tai nėra tiesa. Jų teroras daroma teroro vardu.
Man labai graudu dėl musulmonų. Turiu daug artimųjų, kurie yra musulmonai – jie nėra teroristai. Europiečiai turi suprasti, kad mano žmonės iš Sirijos ir Vidurio Rytų bėga būtent nuo teroristų – nuo ISIS.
Taip ISIS ir tapo galingi: jie privertė Vakarus tikėti, kad visi arabai yra su jais. Dėl to Vakarai uždarė sienas. Mano artimieji ir kiti arabai dabar galvoja: „O velnias. Mes nebegalime atvykti į šią šalį, nes jie mano, kad mes su jais – o iš tikro mes nuo jų bėgame! Mes bėgame nuo ISIS.“ Arabų situacija dabar yra labai bloga ir jiems reikia padėti.
– Šįvakar įvyko pirmasis tavo koncertas Lietuvoje – šalyje, kurioje gimei ir gyvenai būdama vaikas. Turėtų būti ypatingas jausmas.
– Tai buvo super ypatingas vakaras. Visi kėlė rankas ir kratė galvas. Kai iškėliau vaivorykštės vėliavą žmonės parodė, kad jie yra su manimi. Tai buvo daugiau negu galėjau bet kada įsivaizduoti.
– Nebijojai kelti vaivorykštės vėliavos, žinodama, kiek daug homofobiškų žmonių yra Lietuvoje?
– Aš nebijau nieko. Negalime leisti sau bijoti. Turi būti tuo, kuo esi. Jei nori kovoti su manimi – kovok. Bet aš nežadu trauktis. Daugybė mano draugų gėjų buvo sumušti kitų vyrų. Tai yra rimta. Tad negaliu tiesiog ramiai sėdėti ir bijoti.
Bet koncerte gavau visišką palaikymą. Manau, kad Lietuvoje jau yra judėjimas. Nuostabu tai matyti. Esu labai laiminga. Jeigu mane būtų nušvilpę, būtų nemalonu. Bet matyti, kad žmonės tave palaiko – tai yra puiku.
Dažnai sakoma, kad „visi vyrai nemėgsta iškrypėlių“ ir kitaip įžeidinėjama. Bet yra daugybė heteroseksualių žmonių, kurie palaiko gėjų teises. Mes, kaip gėjai, turime tai matyti, mums tai labai svarbu. Manau, kad heteroseksualai Lietuvoje turi išreikšti viešą palaikymą gėjų teisėms. Parodyti, kad mus priima.
– Koncerte tai ir įvyko. Bet Lietuva tave pasitiko ne tik draugiškai. Dieną buvo apvogtas tavo ir draugų automobilis. Kas atsitiko?
– Buvome Palangoje. Palikome automobilį prie paplūdimio, norėjome nueiti prie jūros. Pasiėmėme tik telefonus. Kameras ir visą kitą techniką, dokumentus, palikome mašinos bagažinėje. Kai grįžome po 20-ies minučių, viskas buvę dingę. Mašina buvo užrakinta, bet vagys kažkokiu būdu ją atidarė. Neklausk kaip. Praradome viską. Draugai neteko technikos, iš manęs pavogė kompiuterį, pasą, netgi rūbus. Rūbai su kuriais buvau ant scenos šiandien – visai kiti nei planavau.
Nusivyliau Palangos policija – neatrodė, kad jie stengėsi mums padėti. Prašiau jų, kad surašytų viską, ką iš mūsų pavogė, o jie mus skubino: „Greičiau, mes turime grįžti namo.“ Patyrėme didelį stresą.
Jau antradienį turiu koncertą Meksikoje. Žūtbūt turiu grįžti namo. Kaip nors viską išspręsime. Bet norėjau sulaukti daugiau pagalbos iš policijos.
– Šiandien tau emocijų buvo pakankamai. Kaip jautiesi dienai pasibaigus?
– Išties… Patyriau visą spektrą jausmų. Liūdna. Pikta. Laiminga. Verkianti, nes laiminga. Verkianti, nes liūdna. Galiausiai noriu nusiraminti. Esu sveika, nesergu, kasdien galiu valgyti skanų maistą, mane supa nuostabūs žmonės. Galiu nusipirkti naują kompiuterį. Tai tik daiktas. Aišku, jame buvo dainų, bet mano prodiuseris turi jų kopijas, tad viskas gerai. Bet noriu perduoti žinią vagims: jei radote mano dainas, platinkite jas Lietuvoje, prašau. Tegul jos būna viešumoje.
– Ar dar sugrįši koncertuoti į Lietuvą?
– Be abejo. Kol kas neturiu jokių patvirtintų koncertų. Bet labai noriu juos surengti.
