V. Petravičius 1937 m. už savo iliustracijas pasakai „Gulbė karaliaus pati“ Paryžiuje gavo Grand Prix. 1940 m. Kauno Konrado kavinėje pirmą kartą susitiko kilmingą panelę Aldoną Mariją Šniukštaitę ir kitą dieną ją vedė. 1944 m. visi pasitraukė į Austriją. 1945 m. Miunchene įsteigė Jungtinių Tautų globojamą tarptautinę dailės akademiją, buvo jos rektorius.
1949 m. su šeima emigravo į JAV, dirbo Čikagoje plieno, stiklo gamyklose, atidarė privačią dailės studiją, direktoriavo Čikagos Čiurlionio galerijoje. 1978 m. pirko namus ir žemės Mičigano valstijoje, Union Pier, kur su žmona gyveno ir dirbo iki mirties.
Dailininkas Linas Katinas, priblokštas V. Petravičiaus kūrinių grožio, šiandien šūktelėjo: „Tai yra tikras meno mistikas!“
Formos požiūriu V. Petravičiaus kompozicijos labai struktūruotos, nuolat derinami stambūs plotai su smulkiomis detalėmis (aišku, kad jis labai pasimokė iš etruskų, šumerų, egiptiečių ir, aišku, iš lietuviškų sakralinių raižinių). V. Petravičius puikiai žaidžia poetinėmis metaforomis ir deformacijomis – mėnulis suartėja su moteriška galva, paukščiai – žmonių dydžio, o arkliai sumažinti lyg voverės ar katinai.
Žymioji V. Petravičiaus pasakos gulbė yra užkeikta pana. O jos išvaduotojas Jonas – pats tėvo įkeistas raudonam gaidžiui. Gulbė čia beveik Lietuvos metafora, o jos atkerėtojas Jonas – menininkas, apskritai kūrybingas, gudrus žmogus.
Archetipinės pasakos „Gulbė karaliaus pati“ pana su Jonu ant žirgo bėga nuo velnio ir išgirdusi, kad Pragaro pasiuntinys atsiveja, ji žirgą pavertė kryžiumi, pati pasivertė Nukryžiuotoju, o Joną - pamaldžiu seneliu-atsiskyrėliu. Kai velnias pasivijo, klausia: „Seneli, seneli, ar nematei prajojančio Jono su pana“. Senelis atsakė: „Mačiau, bet prieš penkerius metus“. Ir taip toliau...
Mąstytojas Justinas Mikutis (1922-1988) taip apibūdino lietuvį: „Jis niekada nebuvo geras pagonis, bet nebuvo ir geras krikščionis“. Mes nuo savęs pridėkime – lietuvis-pagonis ilgėjosi krikščionybės, o apsikrikštijęs – ilgisi pagonybės, to pirmapradžio gaivalo. Lietuvis yra kažkoks labai įdomus mišrūnas.
Ir V. Petravičius tą pagavo. Jo kūryba ilgisi pasakos, rojinės pasakos su laiminga pabaiga (kai Jonas galiausiai pabėga ir laimingai veda savo gulbę-paną, per vestuves išgeria, eina pamiegoti ant pakulų; kareiviai užtaiso patranką, užkiša ją pakulomis kartu su Jonu, iššauna, todėl jis ir yra čia, ir gali papasakoti viską kaip buvo…).
V. Petravičius yra tas šakninis fenomenas, kuris, istorijos išplėštas iš Lietuvos, tapo užsienyje dar labiau lietuvis.
O dabar visai rimtai. V. Petravičius, klausiamas apie tikėjimą į Dievą, atsakė: „Aš nežinau, bet girdžiu jo balsą. Tai balsas, kuris nubaudžia tvanu, gaisrais ir pragaru. Balsas, kuris žmogų pakelia ir jį apšviečia. Be šito pajutimo atbunka menas, gyvenimas ir žmogus. Lietuvos liaudis – ar ji buvo pagoniška, ar vėliau tapo krikščioniška, iš esmės nepasikeitė. Nes ji girdėjo visada jo balsą, – kuris akivaizdžiai skamba liaudies dailėje, dainose ir pasakose“.
Dar vienas aspektas – ši sostinės paroda sugriauna snobiškus mitus, kad geras menas turi būti tik tapyba ir dar tik ant drobės (tai yra kolekcininkų ir muziejininkų provincialus blefas). V. Petravičiaus kūriniuose matome, kad jautrų ir originalų meną galima padaryti iš visko ir ant visko. Parodoje tai dažniausiai trapus, plonas popierius su menkom, paprastom spalvom. Kaip sakydavo J. Mikutis – „visi moka kalbėti, bet ne visi turi ką pasakyti; viskas priklauso to, ar menininkas turi meninį mąstymą”. Būtent tai, o ne žanras, ne technologijos padaro meną vertingu ar beverčiu.
Ši paroda muziejininkams, Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijoms gali būti ženklas, švyturys – kas iš tiesų turi atstovauti Lietuvai tarptautinėje arenoje. Fotografas Arūnas Baltėnas po atidarymo parodoje pasakė: „Vešk Petravičių į Orsay – Paryžiaus žmonės plauks miniomis”. Kosmopolitinių variantų turime apsčiai, o visavertiškų lietuviškų – vos vieną-kitą. Palanga turi Antaną Mončį, Kaunas – Čiurlionį, Rokiškis – Lionginą Šepką. Metas Vilniui kurti Viktoro Petravičiaus muziejų, nes ši kūryba dabar atsiskleidė kaip brangiausias perlas lietuviško meno karūnoje.
