XXI a. tempas skiriasi ir tuometiniams dinamikos ir greičio mėgėjams futuristams būtų sunkiai suvokiamas, nes viskas vyksta neapčiuopiamoje interneto erdvėje bei įvairių technologijų pasaulyje.
Justinas Krasuckas XXI amžiuje pasaulį reflektuoja per žmonių gyvenimo momentų jausenas. Parodoje „Perosna“ dauguma tapybos darbų ištraukia žmones iš lekiančio gyvenimo srauto, o ne įveda į jį, kaip tai darė futuristai. Impresionistiškai stabdoma emocija akimirkos momente.
Visos kompozicijos su moterimis (pvz. Ms. Thompson, Melancholija, TPR, TPR II) taikliai atskleidžia jų būsenas. Tuo pačiu jaučiasi, kad menininkas nespėja fiksuoti fizinio vyksmo, nes fonas sąmoningai yra abstrahuojamas į susiliejantį gyvenimą, kuris nesustodamas lekia personažams už nugarų. Tai tarsi stambus planas fotografijoje, kur ryškus tik pagrindinis elementas, o visa kita susilieja.
Kaip mados tendencijos su laiku atsikartoja, tik kaskart naujai, su savo laiko atspindžiais, taip J. Krasuckas atsigręžia į futuristų judesio dinamikos vaizdavimą. Tik Justino atveju judesys nėra atskleidžiamas, kaip dinamikos plastika, o greičiau plastikos statika. Pavyzdžiui kompozicija „Anemia“.
Čia vaizduojama mergina apsigaubisi antklode ir laiko rankoje puodelį su gėrimu. Būtent ši ranka su puodeliu ir išmuša iš vežių žiūrovą. Viskas pavaizduota realistine maniera, o čia staiga dvi dešiniosios rankos , kaip pas šv.Kazimierą. Šis akcentas primena G.G. Markeso kūrinių magiškojo realizmo momentus. Judesys vaizduojmas ne dinamikai pabrėžti, o tingios poilsio valandėlės nuoboduliui išblaškyti.
Viena iš pačių stipriausių kompozicijų visoje parodoje – „Ms. Thompson“. Čia vaizduojama mergina gatvėje. Pasak autoriaus, Žirmūnuose. Vakarėjantis Vilnius vienu tamsiausių metų laiku, kai viskas pilka žvelgiant nuo dangaus per pastatus į grindinį. Merginos apsiaustas dar pilkesnis už visus penkiasdešimt pilkų atspalvių. Atmosfera niūri, tinkama vizualizuoti Pette Namlook tamsiajai ambient muzikai.
Tačiau... tačiau jos veidas ir žvilgsnis nyra iš tos pilkos, depresinės pelkės, primenančios dumblą. Rubensiška šviesa šiltai glosto merginos skruostą, o ji žvelgia tyromis akimis į viltį, šviesą, laimę. Dailininkas, pabrėždamas akimirkos grožį, dvigubina kompoziciją ir antrame plane vaizduoja tą pačią merginą tik keliomis sekundėmis vėliau.
Per tą laiką įvyko tik emocinis judesys. Antrojo plano merginos veidas šypsosi paslaptingiau už Mona Lizą, o akyse atsispindi džiaugsmas ir meilės šiluma. Pastebimas įsimylėjimas ne ta deginančia kibirkštimi, o šildančia ugnele. Ms. Thompson toje artėjančios nakties akivaizdoje pamato tai, ką būtų galima pavadinti Laime. Jei G. Balla vaizdavo fizinį judesį daugindamas kojas ( „Dama su šuneliu“) tai J.Krasuckas dvigubina akių skaičių ir taip vaizduoja emociją.
Justinas Krasuckas drąsiai imasi savos stilistikos: dvigubas komponavimas kaip savotiškas judesio atspindys bei fono, kuris kontrastuodamas abstrakčia maniera sustiprna atmosferos nuotaiką. Portretų eskizai – vieni stipresni, kiti silpnesni, bet visi puikiai atspindi vaizduojamųjų vidines būsenas.
Įdomus ir naujas požiūris į žmonių gyvenimo akimirkas. Visi ieškantys švelnių, kaip G. Tornatore filmuose emocijų, kur liūdesys, aistra, skausmas, meilė, baimė susilieja į pulsuojančias šilumos bangas, atras Justino Krasucko darbų parodoje „ Persona“.
