A. P. Virbickaitė. Trys ir viena Šarūno Saukos populiarumo priežastys

 (14)
Turbūt nedaug liko žmonių nežinančių, jog Vilniuje atsidarė tapytojo Šarūno Saukos personalinė paroda „Žmogus su Saukos veidu“. Matant eiles prie Nacionalinės dailės galerijos bilietų kasos reikia pripažinti – joks kitas šiuo metu kuriantis lietuvių menininkas tokio lankytojų srauto vargu ar gali tikėtis. Suprantama, kad kyla klausimas – kodėl?
Šarūno Saukos paroda
Šarūno Saukos paroda
© DELFI (O.Gurevičiaus nuotr.)

Vieno atsakymo turbūt nėra, tačiau galima būtų išskirti kelias priežastis, dėl kurių į Saukos parodą keliauja tiek daug lankytojų.

Pirma – Šarūno Saukos paveikslai yra suprantami. Atpažinti pavaizduotas figūras, jų aplinką ir atliekamus veiksmus gali kiekvienas. Tad ir kalbėti apie juos gali visi. Kalbėjimo lygis labai įvairus – vieni teišspaus „šlykštynės kažkokios“, kiti pasakys „kietas senis“, treti skaičiuos pragaro žydrynėje besiveriančias transcendentines erdves.

Kaip bebūtų, kalbėti apie tai, kas vaizduojama Saukos paveiksluose, yra nepalyginamai lengviau nei, tarkime, aptarti, ką vaizduoja Mindaugo Navako ar Vinco Kisarausko darbai. Bent jau iš pirmo žvilgsnio.

Susiduriantiems su šiais darbais pirmą kartą priminsiu, kad Šarūno Saukos paveikslus galima skaityti kaip senųjų tapytojų drobes, trimis suvokimo sluoksniais. Pirmasis, išorinis – tai, ką matai paveikslų paviršiuje: kūnai, jų dalys, odos ar odą dengiančių rūbų paviršiai ir, žinoma, atliekami veiksmai: stovėjimas ant keturių, klūpojimas, grūdimasis, spoksojimas į žiūrovą ir taip toliau. Tuoj po to imamės antrojo prasminio sluoksnio – aiškinamės, ką visa tai galėtų reikšti.

Suprantame, kad dažniausiai paveikslų figūrų atliekami veiksmai tai rijimas, dauginimasis, žudymas, stumdymasis minioje ar šiaip bejėgis buvimas. Taip pat atpažįstame kai kuriuos veikėjus. Dažniausiai paveiksluose matome paties autorius portretinius bruožus, tačiau galima rasti ir jo žmonos, Nomedos Saukienės ir mergaitės Monikos, tapytojo dukros ir šios parodos kuratorės, atvaizdų. Iš man pažįstamų veidų dar užtikau rašytoją Sigitą Parulskį ir vieną katalikų dvasininką.

Maždaug šioje vietoje dalis žiūrovų jau pradeda kalbėti. Ir daro klaidą, nes yra dar trečiasis paveikslų suvokimo sluoksnis, kuriame žiūrovas pagalvoja ir supranta, kad tie figūrų veiksmai – tai kažkokie ritualai.

Ko tie žmonės paveiksluose meldžia, ko tikisi? Ką nori mums papasakoti tapytojas, it vašeliu nerdamas raštus iš tų figūrų? Jei žvelgiant į vėlesnius paveikslus visuomenės kritika gan akivaizdi, tai ankstyvesniuose tiesioginių nuorodų į aktualijas nėra, kaip ir vienareikšmiškų atsakymų.

Būtų gaila, jei po parodos pavyktų atsakyti tik į klausimą, patinka tie Saukos paveikslai, ar ne. Apie ką jie, ir ką jie tau sako – štai įdomioji dalis. Tačiau galvoti nėra lengva. Lengviau – girti arba piktintis. Ypač smagu piktintis, ir tai yra antroji Saukos populiarumo priežastis.

1998 metais, atidarius Saukos parodą Šiuolaikiniame meno centre, apie šį menininką turėjo ką pasakyti kiekvienas. Diskusijos vyko ne tik kultūrinės spaudos puslapiuose – įsitraukė visa žiniasklaida. Kūrybą vertino bent pora kunigų (pastarieji kažkodėl yra pamėgę komentuoti šio autoriaus kūrybą), ekstrasensai, jautresni žiūrovai laiškuose dalinosi savo blogio ir pykčio jutimais parodoje.

Menotyrininkai tuose pačiuose laikraščiuose autorių narsiai gynė, pasitelkdami archetipus, metafiziką, transcendenciją, antgamtiškus pragariškus sūkurius, nuslėptąsias gelmes, amžinus ritualus, vaizduotės vaiduoklius ir kitas sunkiasvores priemones. Tokios diskusijos turbūt nėra maloniausias menininko gyvenimo etapas, tačiau esu tikra, be nuoširdaus griausmingo Saukos tapybos niekintojų ir nekentėjų choro, nebūtų ir šiandienos pasisekimo. Tad jei kam knieti šiandien surašyti kokią peticiją, esu tikra, autorius labai nepyks.

Trečioji populiarumo priežastis – paties menininko persona. Šiek tiek atsiskyrėlis (gyvena šalia Dusetų, retai rengia parodas), šiek tiek – keistuolis (jo duodami interviu iš bendro lauko išsiskiria panašiai kaip ir jo kūryba). Pavyzdžiui? „Aš vis dar prieštaringai vertinamas. Kiti mano bendraamžiai jau kultiniai,“ – sako jis viename 2010 metų interviu. „Kuo būčiau, jei nebūčiau tapytoju? Girtuokliu,“ – ilgai nemąstydamas gudriai atsako į banaliausią klausimą.

Arba LRT radijo laidai pareiškia: „Didžiausias pasišlykštėjimo šaltinis man yra radijas ir televizija“.

Interviu bei parodų atidarymų metu šalia Saukos visi pripratę matyti Nomedą Saukienę, taip pat tapytoją, kuri kartais padeda keblioje padėtyje atsidūrusiems menininką kalbinantiems žurnalistams, o kartais – pačiam Saukai.

Žinome ir tai, jog jų dukra neseniai apsigynė disertaciją tema „Pasakojimo strategijos Šarūno Saukos kūryboje“, ji tapo ir šios parodos kuratore. Prie Saukos kūrybos garsinimo ir aiškinimo kol kas, rodos, neprisidėjo tik sūnus Mykolas Sauka – jaunas skulptorius ir rašytojas.

Šeimos bendravimo viešumoje stilius kitoks nei esame pratę matyti reportažuose iš „elitinių šeimų“ gyvenimo – be rožinio švelnumo priepuolių ir atsidūsėjimų, tačiau matant jų viešą bendravimą kyla darnos, artimų santykių įspūdis. Šeima lietuviams svarbu. Tad menotyrininkai gali kalbėti, kad dukros kuruota tėvo paroda nėra pats įdomiausias projektas, publikai tai atrodo žavu ir miela.

Perskaičius šias populiarumo priežastis gali kilti klausimas, ar tai – populiarumo receptas, kurį pasistengus galėtų pakartoti bet kas kitas? Greičiausiai taip, tik su viena sąlyga – visa tai turi būti daroma su dideliu tikėjimu (tikėjimo tuo, ką darai nereiktų painioti su nuoširdumu).

„Tapau tai, kas man nepatinka. Ir tai, kas patinka,“ – sako Sauka. Ir supranti, kad viduriuko nebuvimas ir yra jo, kaip turbūt ir kiekvieno menininko, stiprybė. Jei yra sumanymas pavaizduoti orgiją, tai ją ir pieši, neslėpdamas po antklodėm, jei reikia auksu spindinčių šventyklos kolonų, tai ir kantriai margini tuos nesibaigiančius drobės centimetrus plonyčiais raštais. Savo idėjomis netikinčiam oratoriui nedaug padės išmoktos retorikos pamokos, jį išgirs, bet vargu ar patikės.

Atrodo, Šarūnu Sauka žmonės tiki net ir šiandien, kai televizijos ekranuose rodomi vaizdai seniausiai yra pralenkę pačias šiurpiausias jo paveikslų scenas. Vieni šypsosi skaičiuodami vočių perlus ir kraujo lašelių rubinus, kiti liūdnai dūsauja mąstydami apie šiuolaikinės visuomenės ydas, treti baisisi aliejumi ant drobės užfiksuotais baisumais. Ir visi jie nepraleis progos nueiti į parodą tam, kad dar kartą įsitikintų savo požiūrio į Saukos paveikslus teisingumu. Dar pridėkime tuos, kurie eina visur, kur eina visi kiti, ir pasiruoškime eilėms prie bilietų kasos ir kitą savaitgalį.

DELFI
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Kultūros parkas

A. Mončio namuose muziejuje atidaroma Vilniaus aukciono ekspozicija

Nuo liepos 27 dienos Antano Mončio namuose muziejuje atidaroma Vilniaus aukciono ekspozicija. Joje didžiausias dėmesys skiriamas jūrai, t.y. marinos žanrui, ir Nidos kolonijos dailininkų kūrybai, kurioje dominuoja Kuršių nerijos motyvai. Kone dešimtmetį gyvuojantis Vilniaus aukcionas Palangoje vyksta trečią kartą.

T. Mannas: žmonijos sąžinė tarp žmogiškų aistrų (12)

20 metų tarptautinis Thomo Manno festivalis stengėsi „sugrąžinti“ rašytoją į Lietuvą. Iš pradžių tyrinėjo jo gyvenimo faktus, artimųjų biografijas. Vėliau dėmesio centre atsidūrė T. Manno veikalai, pasaulėžiūros raida, dvasinio palikimo reikšmė šiandienai.

Kauno rotušėje architektai atidarys kūrybines dirbtuves (1)

Liepos 30 dieną Kauno rotušės aikštėje prasideda jau trečią kartą vykstantis ir šiemet atsinaujinęs edukacinis-kūrybinis projektas „Keliaujančios architektūros dirbtuvės: Kvadratu“.

Panevėžyje tupia „Migruojantys paukščiai“

Dešimtus metus veikianti kūrybinė laboratorija „Migruojantys paukščiai“ šiemet atvyksta į Panevėžį. Po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvių menininkus, kūrėjus, intelektualus vienijantis projektas kviečia panevėžiečius įsijungti į bendrą kūrybinių idėjų paiešką.

Vasaros baleto šventė – jau pakeliui į Trakus

Ilgai lauktas, analogų Lietuvoje neturintis projektas „Gulbių ežeras“ šiais metais bus rodomas jau 3 kartą. Šį kartą rengėjai parinko dar du klasikinio baleto perlus – Fryderyko Chopino „Šopenianą“ ir Ludwigo Minkaus baleto „Bajaderė“ trečiąjį veiksmą „Šešėlių karalystė“.
„Apvalytuose“ vaidinanti G. Petrovskytė: „Be gyvenimiško purvo gėlės neauga“ Dar besimokydama aktorystės meno Greta Petrovskytė sukūrė du pagrindinius vaidmenis režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliuose „Jelizaveta Bam“ pagal Daniilą Charmsą ir „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane. Šiandien Greta – diplominius darbus apsigynusi aktorė. Tarsi norisi pasakyti: gyvenimo kryžkelėje stovinti jauna aktorė. Tačiau pati Greta nesijaučia esanti kryžkelėje. Pasak jos, iki šiol viskas labai natūraliai dėliojasi. Apie natūraliai besidėliojančius gyvenimiškus bei kūrybinius kelius kalbamės su pačia Greta.
„Apvalytuose“ vaidinanti G. Petrovskytė: „Be gyvenimiško purvo gėlės neauga“
2016 birželio 6 d.