– Kada pradėjote dirbti modeliu?
– Pirmąją sutartį su viena Lietuvos modelių agentūrų pasirašiau tebūdama penkiolikos. Vėliau, jau būdama devyniolikos, pradėjau bendradarbiauti su kita agentūra – iškart gavau pasiūlymą išmėginti savo jėgas Milane. Taigi, į mados pasaulį žengiau gana vėlai. Paprastai tarptautinio modelio karjerą merginos pradeda būdamos keturiolikos, tačiau dėl to visai nesigailiu: į modelio darbą niekada nežiūrėjau kaip į svajonių profesiją, tai man buvo galimybė keliauti ir iššūkis sau pačiai.
– Universitete studijavote kinų kalbą. Kaip sekėsi?
– Baigusi mokyklą įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą ir pradėjau studijuoti Rytų Azijos kultūrą ir kalbas. Nors iki tol nebuvau viešėjusi nė vienoje Azijos šalyje, visą laiką maniau, kad ten egzistuoja kitas pasaulis, kuris man atrodė be galo įdomus. Universitete ilgai neužtrukau, mokiausi vos metus − supratau, kad ten švaistomas laikas man pernelyg brangus. Studijos nepatenkino mano lūkesčių, todėl nusprendžiau pasirinkti kitą būdą pasauliui pažinti – keliones.
– Vasarą buvote išvykusi į Kiniją.
– Šią vasarą praleidau Kinijoje, gyvenau Šanchajuje. Vykdama į šią šalį, nežinojau, ko tikėtis. Žinojau, kad žmonės ten kitokie, ir dar šį bei tą apie kalendorines šventes, t. y. ką spėjau nugirsti paskaitose. Vykau į didžiausią Kinijos miestą, todėl maniau, kad kasdienis gyvenimas čia nebus nutolęs nuo europietiškojo.
Tačiau vos tik išėjusi iš oro uosto pajutau, kad man sunku kvėpuoti – aukštos temperatūros ir drėgmės mišinys priminė pirtį arba bet kokią kitą tvankią vietą, kurioje visiškai nėra deguonies. Pirmosios dvi savaitės buvo labai sunkios – išgyvenau kultūrinį šoką.
Mane stebino automobilių, motorolerių, dviračių ir savadarbių transporto priemonių gausa. Jose telpa ne tik keletas šeimos narių, bet ir kalnas plastmasinių butelių, metalo laužo ar net čiužinys.
Eismas ten labai intensyvus, vairuotojai retai paiso šviesoforo signalų, pavojingai manevruoja, pėsčiųjų, net degant žaliai šviesai, nepraleidžia per gatvę. Norint ją pereiti, reikia būti ypač budriam, nes automobiliai nesustoja net įžengus į gatvės vidurį, tiesiog matai, kaip 20 centimetrų atstumu nuo tavęs dideliu greičiu prašvilpia automobilis.
Gatvėse net ir naktį nenutyla automobilių triukšmas. Vienas labiausiai erzinančių dalykų – eismo kamščiai. Norėdamas nuvažiuoti automobiliu iš vieno taško į kitą užtrunki mažiausiai valandą, tai plieskiant 40 laipsnių karščiui − tarsi pragaras.
Dar stebino žmonių netvarkingumas. Jie, žinoma, patys to nejaučia. Jiems atrodo, kad spjaudytis gatvėje, lifte, biure ar autobuse visiškai natūralu, o gadinti orą valgant − netgi padėkos ženklas. Tvarkos trūko ir ten, kur buvau apsistojusi. Viešbutyje nebuvo tvarkinga, jauku ar gražu. Sienomis laipiojo tarakonai, todėl tikrai nesijaučiau vieniša (juokiasi).
Per tris mėnesius Kinijoje mačiau vos kelis vyrus su trumpai nukirptais rankų nagais. Ilgais nagais ne tik krapštoma nosis, bamba ir kitos kūno vietos, tai ir nuo XIX a. išlikęs būdas parodyti savo socialinį statusą (atseit, žmogus ilgais nagais nedirba sunkių darbų).
Taip pat sunkiai sekėsi priprasti prie pernelyg didelio vietinių dėmesio. Žmonės tiesiog gatvėje stebėjosi mano ūgiu, plaukais, šviesiomis akimis, nosimi ir blakstienomis. Niekada nebuvau sulaukusi tiek komplimentų!
Tiesa, kinams europiečių nosys yra ypač gražios, tačiau dažnai pasijusdavau nejaukiai, kai priešais stovintis žmogus ją apžiūrinėdavo ir net nesidrovėdavo paliesti.
Buvau fotografuojama visur: parduotuvėje, einanti gatve, gerianti vandenį oro uoste ar pietaujanti mieste su draugais. Pamenu, per pietų pertrauką su kolegomis sėdėjome lauko kavinėje, prie pat mūsų staliuko priėjo vyras ir netaręs nė žodžio ėmė mus fotografuoti.
Dažnai atrodydavo, kad esu lyg zoologijos sodo gyvūnas: su manimi niekas nekalbėjo (beveik niekas nešneka angliškai), bet mane lietė, fotografavo, siūlė maisto.
Surasti man tinkamo maisto taip pat buvo sunku. Lietuvoje negaliu ištverti nė dienos be mėsos, pieno produktų, duonos gaminių ir šokolado. Kinijoje sveiko, natūralaus maisto gauti sunku. Tai įmanoma tik užsienietiškose parduotuvėse, o jo kaina net keliolika kartų didesnė nei vietinio. Paprastuose prekybos centruose galima rasti tik kinų gamybos maisto produktų ir itin egzotiško maisto – juodųjų kiaušinių, gyvų rupūžių, fasuotų vištų nagelių. Labai džiaugiausi, kad vykdama į šią šalį į lagaminą įspraudžiau juodos duonos, grikių ir močiutės gamintą skilandį, kurį gyrė ne tik rusai, rumunai, bet ir modeliai iš tolimųjų Brazilijos ar Urugvajaus.
– Kokios patirties įgavote Kinijoje?
– Ši kelionė pakeitė mane ir mano pasaulėžiūrą. Man teko patirti tikrai daug išbandymų, kurie mane užgrūdino. Pavyzdžiui, traukiniu vykau į darbą kitame mieste. Nežinojau vienos taisyklės: žmonės, norėdami patekti į traukinių stotį, apsaugai turi parodyti ne tik bilietą, bet ir pasą. Aš turėjau tik bilietą. Iš Šanchajaus išvykau lengvai, ten nebuvo itin griežtos kontrolės, o kitame mieste manęs neįleido į stotį. Stovėjau viena tarp šimtų kinų toli nuo namų ir nežinojau, kaip grįžti atgal. Bandžiau patekti pro išėjimo vartus, tačiau iškart atkreipiau apsaugos dėmesį, jie bandė su manimi kalbėti kinų kalba, bet, aišku, nieko nesupratau. Laimei, viskas išsisprendė, mane praleido geros širdies apsauginis, matydamas, kad esu visiškai sutrikusi.
Keliaudama viena, išmokau pasirūpinti savimi, neišsigąsti nenumatytose situacijose. Taip pat supratau vieną svarbų dalyką: nereikia bandyti pakeisti aplinkos, kurioje esi. Reikia bandyti su ja susigyventi ir suprasti, kodėl ji yra tokia. Kai tai supranti, tampi atlaidesnis.
– Kokios modelio savybės jums atrodo pačios svarbiausios?
– Modeliu gali tapti tikrai ne kiekviena laibakojė ilgakasė. Fotografavimasis spalvotų žurnalų viršeliams užima tik labai mažą viso modelio gyvenimo dalį. Ilgos kelionės, eilės atrankose, konkurencija, buvimas toli nuo artimųjų, stresas, ilgos repeticijos, varginančios fotosesijos su žieminiais drabužiais 40 laipsnių karštyje. Visa tai – tikroji modelių kasdienybė.
Tai – labai rizikingas darbas jaunoms panelėms, kurios į pasaulį tebežiūri pro rožinius akinius.
Išvykdamos dirbti modeliais jos susiduria su daugybe pavojų ir pagundų: narkotikai, alkoholis, naktinis gyvenimas, vyresnių vyrų dėmesys, dovanos. Tėvai pasitiki jaunomis dukromis, kurios, jų nuomone, yra geros, nes mokykloje mokosi vien dešimtukais, neturi blogą įtaką darančių draugų, padeda gaminti ir svajoja apie medicinos studijas. Tačiau nemažai tokių merginų niekada nėra mačiusios naktinių klubų, ten vyraujančios kultūros, todėl ištrūkę iš tėvų priežiūros leidžia sau laisvai elgtis. Ne kartą mačiau, kaip kukli mergaitė per kelias savaites virsta „vakarėlių liūte“. Labai svarbu atsispirti pagundoms ir tiksliai žinoti, ko atvykai į svetimą šalį.
– Kaip atrodė jūsų darbo diena Kinijoje?
– Kiekvieną vakarą gaudavome atrankų tvarkaraščius. Jos yra skirstomos pagal klientų pageidavimus ir modelių duomenis – vieni ieško tik tamsaus gymio modelių, kiti klientai pageidauja tik žemų mėlynakių. Rytą viešbučio, kuriame gyvenome, vestibiulyje, laukdavo vairuotojas ir asistentas, kuris lydi į atrankas (jam privalu kalbėti angliškai, kad galėtų tarpininkauti). Atrankų pradžia – 9 val., tačiau buvo griežtai draudžiama ateiti lyg ką tik išlipus iš lovos: kiekviena mergina turėjo pasidaryti ryškų makiažą, šukuoseną, dėvėti tik sukneles ir sijonus. Ryškia išvaizda siekiama atkreipti klientų dėmesį – blankių bruožų, vyriško aprangos stiliaus merginos kinams yra negražios.
Kasdien aplankydavome 5–10 atrankų. Autobuse praleisdavome visą dieną, nes net jei ir turi tik kelias atrankas tą dieną, privalai laukti kitų modelių. Namo grįždavau apie 20 val. Laikas, praleistas automobilyje, ypač vargindavo liepos mėnesį, kai oro temperatūra siekdavo 37 laipsnius. Atrankose taip pat būdavo nelengva: vasarą į Šanchajų atvyksta daugybė jaunų merginų, kurios mokyklos atostogas aukoja darbui, todėl vienoje atrankoje laimę kartais bandydavo keli šimtai merginų. Jei klientas ieško tik vienos, tikimybė gauti darbą yra menkutė. Grįždavome pavargusios, todėl laiką skirdavome poilsiui: plaukiodavome baseine, sportuodavome, internetu bendraudavome su namiškiais, ruošdavome maistą.
Linksmybių ištroškę modeliai atsipalaiduodavo klubuose, o naktinis Šanchajaus gyvenimas visada gyvas. Tačiau po naktinių linksmybių modeliai būna pavargę, dažnai dėl miego trūkumo nespėja tinkamai pasiruošti atrankoms, rytais vėluoja ateiti į vestibiulį, dėl netinkamo režimo praranda tinkamas kūno formas. Agentūra to nepraleisdavo pro akis: už kiekvieną nusižengimą skirdavo baudas – atimdavo dalį savaitinės kišenpinigių sumos.
Būdavo ir darbų, apie kuriuos pranešdavo vakare. Daugiausia darbų Kinijoje – interneto katalogai, šou ar renginiai, kuriuose reklamuojama tam tikra prekė. Vasarą sunku fotografuotis katalogams, nes drabužiai ruošiami rudens-žiemos sezonui. Karštą ir tvankią vasaros dieną gatvėje šokinėti vilkint pūkinę striukę -- nelengvas išbandymas. Kinijoje klientai reikalauja greitų pozų, kad fotografas padarytų kuo daugiau kadrų, iš kurių bus renkamas vienas. Su vienu deriniu tenka padaryti apie 70 skirtingų pozų − tai trunka vieną minutę. Tada greitai keičiami drabužiai, ir vėl fotografuojama. Žmonės vartydami katalogus net nesusimąsto, kad besišypsanti gražuolė devynias valandas neturėjo progos prisėsti, vakarienei gavo saują ryžių su trimis krevetėmis, jūros dumblių ir karšto vandens stiklinę. Dauguma klientų stengiasi maksimaliai išnaudoti modelius, nepaiso jų nuovargio, alkio ar net ligos. Jie moka pinigus, todėl jaučiasi galintys elgtis su jais, kaip nori.
– Kas madinga Kinijoje? Kas labiausiai nustebino?
– Gatvės stilius Kinijoje, palyginus su europietišku, yra spalvingas, drąsus ir neturi amžiaus cenzo. Gatvėje galima išvysti ir vyresnio amžiaus moterį, apsirengusią drabužiais, margintais animacinių filmukų herojų atvaizdais. Ir ji tikrai nebus visų akį traukiantis objektas. Paprastai moterys stengiasi pabrėžti savo moteriškumą, todėl vedžiodamos šunį, mindamos dviratį ar skrisdamos lėktuvu puošiasi aukštakulniais ir suknelėmis. Taip pat – ryškus makiažas.
Kinės net ir karštomis vasaros dienomis negaili makiažo: stipriai rožiniais šešėliais ryškina skruostus, klijuoja ilgas įvairiaspalves blakstienas. Šiandien Kinijoje vis labiau populiarėja segtukų su gėlėmis ir žolėmis mada. Moterys, vyrai ir vaikai, nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų, plaukuose segi mažą obuoliuką, gėlę ar žolės stiebelį. Jie mano, kad tai yra žaisminga ir gražu. Labiausiai mane nustebinusi tendencija – mažų vaikų kelnių užpakalyje esančios skylės. Vaikai po šiomis kelnėmis nedėvi apatinių, kad galėtų be vargo išsituštinti bet kurioje vietoje: centrinėje gatvėje, esant didžiulėms spūstims, prekybos centruose, kavinėse. Tai ypač patogu tėvams.
– Kur dar esate dirbusi? Ar iš ten įspūdžiai geresni nei Kinijoje?
– Esu dirbusi Milane. Italijos kultūra ir žmonės man labai patiko, tačiau Milane dirbti modeliu išties sudėtinga. Ten sekasi toms, kurios mados pasaulyje sukasi ne vienerius metus, yra žinomos. Reikalavimai aukštesni, ten vertinamos tik labai aukštos, lieknos, natūralaus grožio merginos. Kinijoje kuo puikiausiai darbuojasi net ir tos merginos, kurioms dar toli iki pasaulinių modelių standartų.
– Kokią svajonę norėtumėte įgyvendinti? Ar siejate ją su modelio darbu?
– Turiu vieną svajonę – pamatyti kuo daugiau pasaulio, susipažinti su įvairiais žmonėmis, nes tikiu, kad būtent tai yra kelias į save. Ar to sieksiu dirbdama modelio darbą, dar nežinau. Esu atvira pasauliui ir visoms galimybėms, kurias jis man gali suteikti.
