Trisdešimtmetis telšiškis į Airiją atvyko prieš 10 metų turėdamas kilnų tikslą. Tuo metu Telšiuose Marius dirbo apsauginiu. Šeima norėjo leisti Mariaus sesę studijuoti medicinos, tačiau pinigų mokslams neturėjo. Brolis nusprendė emigruoti, kad sesė galėtų mokytis. „Mūsų šeima visada lyg vienas kumštis“, – laidoje „Emigrantai“ pasakos vyras.
Pirminis planas užsidirbti ir grįžti į Lietuvą neišdegė – lietuvis užsidirbo, investavo ne tik į sesės mokslus, bet ir į butą Vilniuje, tačiau į Lietuvą vis dar negrįžta. „Čia jaučiuosi reikalingas“, – atviraus telšiškis. Airijoje jis susipažino su lietuve, sukūrė šeimą ir dabar turi dvi dukrytes.
Vos tik atvykęs lietuvis įsidarbino valytoju. Per trejus darbo metus vyras išmoko anglų kalbą ir tai jam suteikė šansą siekti aukštesnių pareigų. „2008 metais įsidarbinau apsauginiu tramvajuose“, – savo istoriją pasakos Marius. Darbas tramvajuose šiek tiek primena, pasak Mariaus, slaptojo agento pareigas – niekuo neišsiskirdamas Marius visą dieną turėdavo važinėtis tramvajumi ir stebėti, kas vyksta. Įsikišti reikėdavo, tik pastebėjus ką nors blogo.
Lemtingąją Velykų dieną įvyko tai, kur profesionalus apsaugos darbuotojas negalėjo neįsikišti. Lietuvis pamatė lauke vykstančias kruvinas grumtynes: vyrai talžė krauju paplūdusius jaunuolius. Marius sustabdė tramvajų ir kartu su kolega bėgo gelbėti situacijos. Du raumeningi apsaugos darbuotojai grūmėsi su nusikaltėliais lyg filme.
Po šio didvyriško įsikišimo į lietuvį atsigręžė Airijos žiniasklaida, jį vadino šalies didvyriu. Tačiau darbdaviai žiūrėjo skeptiškai, kad darbuotojai dalija interviu bei atskleidžia savo tapatybę. „Tai buvo grupuočių karas, į kurį mes įsikišome“, – laidoje „Emigrantai“ pasakos lietuvis. Laimei, viskas baigėsi gerai, išskyrus tai, kad po kelių savaičių Marius išsiaiškino, kad jam trūko nykščio raiščiai. Lietuvis skubėjo pasidaryti operaciją, už kurią darbdaviai nesiteikė kompensuoti.
