„Esu organizacijos „Junior Achievement Lietuva“, kuri sėkmingai įgyvendinti finansinio raštingumo, verslumo ugdymo ir progresinio ekonominio švietimo programas bendrojo ugdymo mokyklose, valdybos narys, dėstau Vilniaus universiteto Verslo mokykloje verslumo temomis, padedu vykdyti įvairias edukacines programas, susijusias su investavimu bei antreprenerystės kompetencijų skatinimu.
Bendradarbiauju su įvairiais universitetais, tarp kurių Kembridžo universitetas, Kranfildo universitetas, Masačusetso technologijų universitetas; būtent jiems padedant mokome Baltijos šalių mokslininkus verslumo kompetencijų, kad jie galėtų komercializuoti savo mokslines idėjas. Taip pat esu „BMI Executive Institute“ EMBA programos alumnas ir aktyviai įsitraukiu į instituto veiklą iki šiol“, – apie savo švietėjišką ir pedagoginę veiklą kalba pats pašnekovas.
Turite daugybę veiklų. Kuri iš jų pagrindinė ir arčiausiai širdies?
Pirmiausia esu antrepreneris, investuotojas, įsimylėjęs antreprenerystės procesą. Mane žavi, kai tam tikra idėja paverčiama realybe. Todėl esu labai aktyvus startuolių ekosistemos dalyvis – tiek Baltijos šalyse, tiek Europoje. Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių gautų tas antreprenerystės kompetencijas ir galėtų savo idėjas paversti realybe ne tik versle, bet ir viešajame ar privačiame sektoriuje, dirbdami samdomą darbą.
Verslus sukūrę ar juos valdantys žmonės paprastai į juos ir pasineria. Kas jus skatina imtis ir kitokių veiklų, kainuojančių laiko, bet nebūtinai duodančių finansinę grąžą?
Būna, kad žmonėms tiesiog kai kurie dalykai patinka. Sunku racionaliai tai paaiškinti. Man patinka, kai galima bet kokią idėją imti ir įgyvendinti, suteikti jai kūną. Pradedi nuo tuščio lapo – atsiranda idėja – ir po kiek laiko pamatai, kad ta idėja, apie kurią kalbėjome, dabar jau veikia kaip organizacija. Galbūt meilė tam virsmui ir yra varomoji jėga.
Sakoma, jog geriausiai mokomės, kai mokome kitus. Galbūt antreprenerystė irgi turi kažkokį panašų efektą ir praturtina ne tik tuos, su kuriais dalijatės žiniomis, kompetencijomis, bet ir pačiam suteikia tam tikrų kūrybinių impulsų, naudingų minčių, padeda priimti sprendimus?
Manau, kad dalijimasis savo patirtimi net paryškina turimą patirtį ir, žinoma, moko. Tai būdinga bet kokiai mentorystei. Visuomet, kai veikiu kaip mentorius, sakau: „Jūs pasimokysite iš manęs, o aš – iš jūsų.“ Manau, kad mentorystė nėra procesas, kai kažkas duoda, o kažkas pasiima – tai abipusis santykis.
Labai dažnai teikiu mentorystę verslumo klausimais. Man būna smalsu, kaip žmogus, turintis idėją, ją bando įgyvendinti. Suprantu, kad tas kontekstas, kuriame jis ją bando įgyvendinti, skiriasi nuo manojo konteksto. Todėl man labai įdomu sekti, kaip kitame kontekste, per kitą žmogų, kitose komandose yra įgyvendinamos idėjos.
Manau, kad visą gyvenimą reikia mokytis, ieškoti naujos informacijos. Dalijimasis ir gavimas, mano galva, yra lygiaverčiai dalykai, panašiai kaip kvėpavime įkvėpimas ir iškvėpimas. Neįmanoma tik dalintis ir nieko negauti, kaip ir gauti, bet nesidalinti. Pusiausvyra turi būti.
Kaip atsirenkate, kurioms idėjoms plėtoti skirsite savo mentorystės laiką?
Padedu visiems. Man nesvarbu, ar žmogus nori Kaziuko mugėje šaukštus pardavinėti, ar vienaragį sukurti. Žiniasklaida nemažai rašo, kad Lietuva bando tapti vienaragių šalimi – ir tai, manau, gerai, tai tam tikras konkurencinis savęs išbandymas. Tačiau reikia suprasti, kad tie vienaragiai sudaro labai mažą procentą nuo visų verslų, nuo visos ekonomikos.
Todėl ir minėti Kaziuko mugės prekeiviai taip pat yra antrepreneriai, nes jie irgi žengia į tam tikrą nežinomybę: jie bando realizuoti savo idėjas, gamina, siūlo prekes, turi savo klientus. Jie nesėdi, neverkia, kad kažkas yra blogai, bet imasi veiksmų, kad galėtų kažką pakeisti.
Todėl susitinku su įvairiais žmonėmis, turinčiais įvairių idėjų – ne tik verslo, bet ir socialinių, kurios dažnai neturi finansinės grąžos, nes tai irgi yra antreprenerystės išraiška.
Paminėjote, rodos, labai skirtingus ir tarpusavyje nelabai susijusius verslo idėjų pavyzdžius: nuo šaukštų pardavimo mugėse iki vienaragio auginimo. Veikiausiai norint sėkmingai antrepreneriauti, tokioms idėjos reikia ir nemažai teorinių bei praktinių žinių, ir tam tikro savo kompetencijų lavinimo?
Tobulėjimas yra nuolatinis procesas. Kartais jis ateina klausantis žmonių, su kuriais bendrauji, ir tai neįkainojama. Tačiau, be abejo, reikia ir tam tikrų teorinių žinių, formalaus išsilavinimo.
2008 metais esu baigęs „BMI Executive Institute“ EMBA programą, kuri man atvėrė visai kitokias perspektyvas. Labai gerai pamenu tuos laikus, kai Lietuvoje tik pradėjome kalbėti apie šiuolaikišką verslą, tuo metu mes dar mokėmės, kaip tas verslas turėtų atrodyti. Dveji studijų metai man buvo akis atverianti patirtis. Šiame institute apie verslą mokoma labai suprantama kalba, tuo pačiu išlaikant aukštą akademinį lygmenį. Beje, ryšius su institutu palaikau iki šiol, gana aktyviai dalyvauju alumnų veikloje.
Man labai patinka, kad „BMI Executive Institute“ daro bendrus projektus su startuolių sistema; žinoma, juose taip pat dalyvauju.
Kas, jūsų manymu, yra svarbiau – teorinės žinios ar praktika?
Manau, kad svarbu abu. Pasitaiko, jog žmonėms tam tikri dalykai pasiseka, tačiau jie būna įsitikinę, jog gali mokyti kitus, kaip viskas veikia ir kad tai vienintelis kelias. Bet jie kalba iš savo praktikos tik apie tai, kas veikė jų kontekste, tačiau tai visiškai nereiškia, kad jų patirtis suveiks kitame.
Teorinės žinios duoda suvokimą, kad kelių į tam tikrą sprendimą yra įvairių, nėra tik vieno teisingo būdo pasiekti rezultato ir sėkmės.
Kartais žmonės abejoja, ar akademinės literatūros skaitymas duos kažko naudingo verslui.
Tačiau tie profesoriai apie verslą ne šiaip rašo, jie išnagrinėja temą, apklausia daugybę vadovų, įmonių atstovų.
Manau, kad surinkta ir susisteminta patirtis, žinios gali būti labai naudingos, tik svarbu visur išlaikyti pusiausvyrą. Jei kalbėsime tik apie teoriją ir nepereisime prie praktikos, taip ir liksime „pakibę ore“, o jei remsimės tik praktikomis, tuomet praleisime tam tikras galimybes, kurias atskleidžia teorija.
Kaip keitėsi iššūkiai, su kuriais tenka susidurti naujiems verslams – tuomet, kai verslą pradėjote pats, ir dabar? Ar laikmetis diktuoja savo aktualijas?
Manau, kad verslo idėjos įgyvendinimas visada yra šuolis į tam tikrą nežinomybę. Niekada nežinai, koks bus galutinis rezultatas pradėjus vieną ar kitą veiklą. Visuomet pradžią lydi ir tam tikra baimė, ir noras apsisaugoti. Pradedantiesiems verslininkams dažniausiai reikia palaikymo ir pasidalinimo, kad jų baimė, nerimas yra natūrali būsena. Žinoma, yra ir kitų iššūkių: finansiniai resursai, efektyvi komanda, klientų suradimas.
Turbūt ne visos idėjos turi potencialą tapti verslais? Ar esate pasakę „ne“ kokios nors idėjos autoriui?
Be abejo, ne visos idėjos gali tapti verslais. Bet neretai atsitinka, kad idėjos, kurios turėtų tapti mažais verslais, virsta dideliais, o tos, kurios turėtų sukurti didelius verslus, jų neišaugina.
Visada sakau, kad geriausias sprendimo priėmėjas yra tos idėjos autorius. Vienintelis dalykas, kurį rekomenduoju, – tai įsiklausyti į skirtingas nuomones, bet sprendimą priimti pačiam. Pavyzdžiui, aš galiu manyti, kad ta idėja nebus labai pelninga, tačiau pažiūrėjus į sėkmės istorijas, galima labai dažnai išgirsti, kad visi sakė, jog tai nepasiseks, bet ėmė ir pasisekė. Sėkmę gali lemti ir skirtingas kontekstas, ir nenumatyti įvykiai.
Bet šiaip pačios idėjos yra pigios, pagrindinis dalykas yra jų įgyvendinimas. Nes turėti idėją ir gebėti ją įgyvendinti yra du labai skirtingi dalykai, tam reikia labai skirtingų kompetencijų. Todėl sėkmę lemia idėjos įgyvendinimas, o ne jos turėjimas.
Čia ir prieiname prie lyderystės klausimo. Ar gali bet kokią idėją įgyvendinti žmogus, kuris neturi lyderio savybių? Turbūt nepakanka turėti idėją ir ryžtis ją įgyvendinti, bet reikia ir drąsos prisiimti tam tikras atsakomybes, gebėjimo suburti bei įkvėpti žmones?
Ambicijos turėjimas labai svarbus pačioje veiklos pradžioje. Žmonėms būna nedrąsu žengti pirmuosius žingsnius, šalia jų esantiems irgi gali būti nedrąsu. Bet jeigu jie mato lyderį, turintį tam tikrą viziją, tikėjimą, kad viskas bus gerai, tai toks nusiteikimas persiduoda ir šalia esantiems.
Siekiant tikslo, vienas iš esminių dalykų yra vizijos turėjimas. Kaip ir mokėjimas konsoliduoti resursus viena kryptimi, kad viskas galėtų veikti.
Kartais sakoma, kad labai svarbu, kad lyderis gebėtų lyderyste dalintis, t. y. keičiantis situacijai ar aplinkybėms, mokėtų atsitraukti ir ją deleguoti kitam komandos nariui, kuris galbūt toje situacijoje yra kompetentingesnis. Kita vertus, lyderis turi laiku ir tą deleguotą lyderystę susigrąžinti. Kaip manote, kokia bus ateities lyderystė?
Dabar labai populiaru kalbėti apie lyderystę, kada ir kam ją deleguoti. Bet man svarbiausia yra pats projektas. Jei turime tam tikrą viziją ir ją bandome įgyvendinti, tai man svarbiausia figūra ir yra to projekto įgyvendinimas, realizavimas. Žinoma, projekte reikia atlikti skirtingus dalykus, o juos geriausiai padaryti gali žmogus, turintis tam tikras kompetencijas. Taigi jis tada ir imasi lyderystės.
Pats niekada nemąstau apie lyderystę, mąstau apie tai, kaip greičiau įgyvendinti projektą.
Dažnai kalbama, kad lietuviams vis dar trūksta finansinio raštingumo, verslumo. Ar tikrai realybė vis dar tokia? Galbūt ji keičiasi?
Kaip ir minėjau, esu „Junior Achievement Lietuva“ valdybos narys, ir mes gana intensyviai dirbame, kad verslumo kompetencijos bei finansinis raštingumas būtų ugdomas bendrojo lavinimo mokyklose nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Turime devynias programas. Jos labiau orientuotos į praktiką, taip pat nuolat stengiamės diegti inovacijas. Pavyzdžiui, šiais mokslo metais kartu su ekonomikos ir inovacijų ministerija bei „Teachers Lead Tech“ pirmieji pasaulyje paleidome skaitmeninės antreprenerystės mokymų programą 5–8 klasių moksleiviams.
Kasmet per savo programas pasiekiame apie 30 tūkst. vaikų Lietuvoje. Turime strateginę intenciją ir konkretų planą pasiekti apie 100 tūkstančių.
Norėtųsi, kad antreprenerystės kompetencijų ugdymas, kuris šiuo metu yra neformalus, būtų įtrauktas ir į formalųjį ugdymą. Kol kas antreprenerystės kompetencija dažnai prilyginama verslui, tačiau tai kur kas platesni gebėjimai, kaip suburti komandas, idėjas paversti realybe, prisiimti atsakomybę. Šie įgūdžiai gali būti pritaikomi daugelyje sričių, ne tik versle, bet ir viešajame sektoriuje, įmonėse, dirbant samdomą darbą.
Kuo daugiau žmonių įgis tokių kompetencijų, tuo mūsų visuomenė bus proaktyvesnė, žmonės nelauks, kol kas nors ateis ir pasakys, ką daryti, ar lauks pašalpos, bet aktyviai dirbs ir kurs patys.
„Junior Achievement Lietuva“ mums leidžia pamatyti, kaip keičia moksleivius šios programos. Dažniausiai vaikai vis dar vertinami per akademines žinias. Švietimo sistema, besiorientuodama tik į akademinius pasiekimus, kai kuriuos vaikus „nurašo“. Tačiau tie „nurašyti“ vaikai labai dažnai atsiskleidžia būtent mūsų programose: jie pamato, kad gali veikti komandoje, būti naudingi, jie važiuoja į muges pristatyti savo idėjų, su jais, kaip su lygiaverčiais, bendrauja verslininkai bei įvairių sričių specialistai, taigi vaikai ima pasitikėti savimi.
Labai svarbu, kad ta motyvacija neišnyksta, ir vėliau pagerėja tų vaikų akademiniai pasiekimai. Juos lydintis patirtas sėkmės jausmas padeda nuversti kalnus.