Kokios medžiagos prisideda prie kūne vykstančių procesų?
Šeimos gydytojas Valerijus Morozovas teigia, kad žmogus organizme nėra mygtuko, kurį paspaudus nustotume senti. Anot V. Morozovo, žmogaus ilgaamžiškumas priklauso nuo daugybės procesų: ląstelių membranų, genetinės medžiagos stabilumo, energijos apykaitos ląstelėse, ląstelių tarpusavio sąveikos, telomerų trumpėjimo greičio ir kitų veiksnių.
Tačiau mažai kam žinoma, jog būtent omega-3 riebalų rūgštys yra pagrindinė organizmo ląstelių membranos sudedamoji dalis, taigi, anot gydytojo V. Morozovo, jos veikia daugelį procesų, galinčių užtikrinti žmogaus ilgaamžiškumą.
„Omega-3 riebalų rūgštys palaiko ląstelių stabilumą, mažina oksidaciją, apsaugo nuo uždegiminių procesų, pažeidimų. Jos taip pat užtikrina bendravimą tarp ląstelių, o tai prisideda ir prie geros protinės veiklos, dėmesio koncentracijos. Omega-3 riebalų rūgštys palaiko ir gerą mitochondrijų darbą, energijos apykaitą ląstelėse“, – vardija medikas.
Nustatyta, kad omega-3 rūgštys gali sumažinti įvairių lėtinių ligų, ypač širdies ir kraujagyslių, atsiradimo riziką, taip pat teigiamai veikia smegenų veiklą, regą, imunitetą. Tačiau vien omega-3 riebalų rūgščių nepakaks, norint išlaikyti sveiką senėjimą.
„Jei gulėsime ant sofos, nejudėsime, valgysime gruzdintas bulvytes, gersime alkoholį ir rūkysime – omega-3 riebalų rūgštys mums nepadės. Viename tyrime buvo stebima, kaip omega-3 riebalų rūgštys mažina uždegiminius rodiklius. Paaiškėjo, kad jei omega-3 riebalų rūgščių vartojimas juos gali sumažinti dvigubai, pridėjus fizinį krūvį – jų sumažėja penkis ar šešis kartus“, – sako V. Morozovas.
Netinkama mityba gali sumažinti omega-3 įsisavinimą
Medikas pasakoja, kad norint su maistu gauti pakankamą kiekį omega-3 rūgščių, reikėtų valgyti kuo natūralesnius gyvūninės kilmės maisto produktus, neišgautus pramoniniu būdu. Pramoniniu būdu išgaunama žuvis, kiaušiniai ar pieno produktai, kurie turėtų suteikti daugiausiai omega-3 riebalų rūgščių, dėl dirbtinių auginimo sąlygų savo sudėtyje jų praktiškai neturi.
„Žuvų ūkiuose auginamos žuvys įprastai šeriamos grūdais, skirtingai nuo laisvai vandenyse plaukiojančių žuvų, kurios minta dumbliais, planktonu ar smulkiomis žuvytėmis, iš kurių ir gauna omega-3”, – pateikia pavyzdį gydytojas.
Taip pat, anot V. Morozovo, mažai kam žinoma, jog omega-3 rūgščių įsisavinimą iš maisto produktų apsunkina didelis kiekis su maistu gaunamų omega-6 rūgščių. Pastarųjų gausu augaliniuose aliejuose ir grūdinėse kultūrose. Kuomet omega-3 rūgščių gauname nepakankamai, organizmui sudėtinga sukurti tinkamą apsaugą nuo ligų.
„Ilgą laiką – tūkstantmetį, jei ne daugiau – įprastinis omega-3 ir omega-6 riebalų santykis mityboje siekė 1:4. Prasidėjus pramonės revoliucijai ir atsiradus pramoninei maisto gamybai, tas santykis padidėjo iki 1:8 ar 1:9. Šiandien jis būna dar didesnis”, – komentuoja V. Morozovas.
Gydytojas teigia neretai išgirstantis žmones teigiant, kad jie valgo žuvį ir todėl gauna pakankamai omega-3 riebalų rūgščių. Tačiau, anot jo, jei valgoma neaiškios kilmės žuvis, apvoliota džiūvėsėliuose ar krakmole ir iškepta prastos kokybės aliejuje – organizmas gaus daug daugiau omega-6 riebalų rūgščių.
„Jeigu mes suvartojame 10 g omega-6 riebalų rūgščių, 1 g omega-3 rūgščių neužteks. Reikėtų jų suvartoti gerokai daugiau“, – sako jis.
Ir nors augaliniai maisto produktai taip pat gali turėti omega-3 riebalų rūgščių, daugiausiai tai yra alfa linolo rūgštis (ALA), kurios tik apie 6 proc. organizme pavirsta į mums reikalingas dokozaheksaeno (DHR) ir eikozapentaeno (EPR) rūgštis.
Verti dėmesio žuvų taukai – iš šiaurinių regionų
V. Morozovas teigia, kad norint aprūpinti organizmą omega-3 rūgštimis, į mitybos racioną vertėtų įtraukti kokybiškus žuvų taukų papildus.
„Dar besivystančiam vaisiui nėštumo metu kritiškai svarbu gauti pakankamą kiekį omega-3 riebalų rūgščių. Tačiau net jei patyrėme pirmąjį insultą ar infarktą, bet mums buvo lemta išgyventi, reikėtų pradėti vartoti omega-3 rūgštis. Aišku, efektas nebus toks geras, kaip pradėjus vartoti ankstyvame amžiuje, bet jis išliks“, – patikina gydytojas.
Anot jo, svarbu rinktis kuo natūralesnius – be konservantų ar kitų dirbtinių cheminių medžiagų – omega-3 riebalų rūgščių papildus. Didžiąją dalį jų – apie 80–90 proc. – turėtų sudaryti DHR ir EPR rūgštys, išgautos iš laukinių (o ne dirbtinai augintų) žuvų taukų.
„Kaip kai kurie gėrimai pažymimi geografine nuoroda, taip ir žuvų taukų papildai turėtų būti su aiškiai nurodyta žuvų rūšimi ir kilme. Jei norime gero alyvuogių aliejaus – taikomės į pietus, o jei norime gerų žuvų taukų – į šiaurę“, – kalba medikas.
Žuvų taukų papildus geriausia vartoti su maistu. „Jei suvartosime vienų žuvų taukų – skystos formos ar kapsulėje – nieko nevalgydami, omega-3 rūgštys įsisavins tikrai sunkiau. Geriausia, kad omega-3 papildai būtų vartojami su kokybiškų riebalų turinčiu maistu, kuris dar labiau praturtintų teigiamą jų poveikį“, – patikina gydytojas.
Be to, omega-3 riebalų rūgštys yra vienos iš nedaugelio maistinių medžiagų, kurios turi moksliškai įrodytą kaupiamąjį efektą organizme. Tai reiškia, kad kuo ilgiau yra vartojami omega-3 riebalų rūgščių papildai, tuo geresnį poveikį sveikatai jie turi.