Vytautas Rubavičius

Dalis patriotiško jaunimo Kovo 11-ąją paminėjo Vilniuje, Rašytojų klubo salėje vykusioje diskusijoje „Koks patriotiškumas reikalingas Lietuvai?“. Į renginį surinkusių žmonių gausa leido suprasti, kad šis klausimas daugeliui lietuvių dar ir šiandien yra aktualus.

Ketvirtoji Jurgos Ivanauskaitės premija bus įteikta 35 metų rašytojai Laurai Sintijai Černiauskaitei už romaną „Medaus mėduo“ (Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2011). 3 000 Lt premija ir diplomas šiemet skiriamas minint penktąsias Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, rašytojos, dailininkės ir keliautojos Jurgos Ivanauskaitės mirties metines.

Politikos, ekonomikos ekspertams projektuojant, kaip keisis Lietuvos santykiai su didžiosiomis kaimynėmis - Rusija ir Lenkija - po joms reikšmingų šiemet įvykių, filosofas, kultūros tyrinėtojas Vytautas Rubavičius sako, kad tikėtis didesnių pokyčių neverta. Anot jo, kovą Rusijoje vyksiantys prezidento rinkimai, nesvarbu ar juos laimės dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas , ar premjeras Vladimiras Putinas , nepakeis rusų mentaliteto, kad Lietuva patenka į jų interesų lauką. Tuo tarpu geresniems santykiams su Lenkija trukdys augantis nacionalizmas, kuris siejamas su lenkų noru užimti svarbią vietą Europos Sąjungoje (ES).

Gražina Michnevičiūtė žurnalo „Moteris“ vyriausiąja redaktore dirba šeštus metus. Žurnalui – 91-eri, bet jis vis toks pat populiarus. Su redaktore kalbamės apie žurnalo populiarumo fenomeną ir mėginame atsakyti į klausimą, ko labiausiai šiuo metu trūksta Lietuvos moterims – meilės, laiko ar pinigų.

Drąsiai galime tvirtinti, kad Vilnius – didžiausias mūsų valstybės miestas. Žinome šlovingą europinę jo istoriją, didžiuojamės Senamiesčiu, kuris įtrauktas į pasaulinį kultūros paveldo sąrašą. Tačiau kaip tvarkomės Vilniuje, kaip jį puoselėjame ir turtiname, kaip patys turtėjame įsigyvendami į jo istorinio kultūrinio urbanistinio paveldo lobius ir jų veriamus akiračius?

Kapitalistinėje sistemoje į žmogų žvelgiama kaip į prekę. O pats žmogus per ideologiją ir kūrybą taip pat išmokomas žvelgti į save kaip į rinkai pateikiamą prekę. Taip savo knygoje „Postmodernus kapitalizmas“ tvirtina kultūros kritikas Vytautas Rubavičius. Kokios iš tiesų yra kapitalizmo grėsmės žmonijai ir ar visuomenė sugebės pasimokyti iš visus sukrėtusios pasaulinės krizės? Apie tai LRT laidoje „Įžvalgos“ su V. Rubavičiumi kalbėjosi Virginijus Savukynas.

Daugelio lietuvių pasąmonėje įsišaknijęs stereotipas, kad sovietinė nomenklatūra ir „tada dirbo Lietuvai“, gūdžiais okupacijos metais kovojo dėl šalies interesų. Kiek tiesos teiginiuose, kad Lietuvą valdė vadinamieji tautiniai komunistai, neleidę skverbtis kitataučiams kolonistams, LRT laidoje „Įžvalgos“ atskleis istorikas Saulius Grybkauskas, išleidęs knygą „Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965-1985 metais“. Tuo tarpu kitas pašnekovas, kultūros kritikas Vytautas Rubavičius dalinsis įžvalgomis apie pavojingas šių dienų kapitalizmo ideologijas.

Daugelio lietuvių pasąmonėje įsišaknijęs stereotipas, kad sovietinė nomenklatūra ir „tada dirbo Lietuvai“, gūdžiais okupacijos metais kovojo dėl šalies interesų. Kiek tiesos teiginiuose, kad Lietuvą valdė vadinamieji tautiniai komunistai, neleidę skverbtis kitataučiams kolonistams, LRT laidoje „Įžvalgos“ atskleis istorikas Saulius Grybkauskas, išleidęs knygą „Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965-1985 metais“.

Vyriausybės kultūros ir meno premijų komisija, įvertinusi rekomenduojamų kandidatų veiklą Lietuvos kultūros ir meno kontekste, atrinks pretendentus ir teiks pasiūlymą Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl apdovanojimų. Kasmet gali būti skiriama ne daugiau kaip 12 premijų, vienos premijos dydis - 340 bazinių socialinių išmokų (44 200 Lt). Vyriausybės kultūros ir meno premijomis siekiama skatinti Lietuvos, taip pat Pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros ir meno kūrėjų, kultūrai ir menui nusipelniusių asmenų veiklą.

„Lietuva turi išlikti branduoline valstybe“. Pradėjau tuo pačiu sakiniu, kokiu savo straipsnį pradėjo ir gerbiamas publicistas Vytautas Rubavičius , beje, jame agitavęs visiškai priešingai. Atkreipčiau dėmesį į šio nusižiūrėto sakinio žodį „išlikti“. Šis žodis, beje, kartotas daugelio politikų, iki pat aukščiausiųjų, reikštų jų norą, kad Lietuva liktų tokia, kokia buvo anksčiau (DLKŽ: išlikti – išsilaikyti tokioje pat būklėje). Kitaip tariant, tai žvilgsnis nukreiptas į praeitį, į anuos gerus „branduolinius“ laikus, o ne į ateitį.

Lietuva turi išlikti branduoline valstybe. Pastaruoju metu tokiais žodžiais aukščiausi mūsų valstybės pareigūnai vis dažniau džiugina žmones. Jie skamba kaip ritualinis užkeikimas, turintis ne tik numaldyti visuomenėje plintantį nerimą, bet ir neleisti įsisiūbuoti politiniams bei ekonominiams svarstymams, ką mums duos ta elektrinė ir jos užnerta didžiulės skolos kilpa.

Viešojoje erdvėje ne kartą nuskambėjo klausimas: „Kam mums reikalinga ilgalaikė, net 20-čiai metų ateitin orientuota strategija ?“ Yra sakančių: „Spręskime dabarties klausimus, žmonės nori gerai gyventi čia ir dabar, o ne guostis svajomis apie rytdieną.“

Sakoma, kad lietuviams visame pasaulyje susitelkti šiandien gali padėti tik krepšinis. Visagalė reklama tvirtina, kad alus ir krepšinis. Kai kas pridurtų, jog tokį jausmą paskatinti gali ir mūsų futbolo rinktinės, kitų sportininkų pasirodymai, bet tik tada, kai jiems sekasi. Tačiau visa tai yra labai trumpalaikio susitelkimo pavyzdžiai.

Nors ir atsilikęs nuo kaimyninių šalių, ypač nuo Estijos, Lietuvos politinis elitas kuria Lietuvos tvarios raidos strategiją „Lietuva 2030“. Bus pateiktas politinio elito įsivaizduojamas mūsų valstybės, tautos ir visuomenės ateities vaizdinys. Tiesa, apie lietuvių tautą strategijoje neužsimenama. Matyt, manoma, kad nei lietuvių tauta, nei lietuvybė toje netolimoje ateityje jau niekam neberūpės.

Šių metų lapkričio 14 d. žinomai rašytojai ir visuomenės veikėjai Jurgai Ivanauskaitei (1961-2007) būtų sukakę 50 metų. Sukakčiai paminėti J. Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras surengs įvairių renginių, svarbiausias iš kurių – J. Ivanauskaitės kūrybos paroda, kurios atidarymas numatytas rašytojos gimimo dieną. J. Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras jau yra paskelbęs Lietuvos mokinių esė konkursą, kurio vienas iš tikslų - skatinti mokinius atskleisti asmenišką santykį su rašytojos kūryba ir visuomenine veikla.

Ar gali būti laikoma teisine demokratine tokia valstybė, kur piliečių, tautos nuomonė yra nesvarbi? Ar gali tokios valstybės žmonės jaustis savo krašto šeimininkais, kaip rašo Konstitucija, jeigu priversti būti bejėgiai savo krašte?

Mokslo bei kultūros žmonės, aukštųjų mokyklų studentai ir dėstytojai švietimo ir mokslo ministrą Gintarą Steponavičių ragina nedelsiant taisyti aukštojo mokslo reformos klaidas.

Šviesaus atminimo išeivijos kultūrininkas Liūtas Mockūnas, prisiklausęs nesibaigiančių mūsų valdžios ir valdininkų keiksnojimų, vis protindavo: ko jūs jaudinatės dėl tos savo valdžios? Jos iš viso turėtumėte nematyti: jūs dirbate savo darbą, o valdžia - savo darbą, ir vienintelis ryšys tarp jūsų – laiku sumokami mokesčiai.

Trečioji Jurgos Ivanauskaitės premija bus įteikta 38-erių metų poetui Rimvydui Stankevičiui už poezijos knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“. 3 000 Lt premija ir diplomas šiemet skiriamas minint ketvirtąsias Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, rašytojos, dailininkės ir keliautojos J. Ivanauskaitės mirties metines.

Praėjo dvi savaitės nuo pirmojo Visuomeninio diskusijų forumo „Tauta, piliečiai, valstybė“ susitikimo. Mokslų Akademijos Didžioji salė buvo pilna žmonių. To seniai nebuvo. Ar tai rodo, kad Lietuvos žmonės nori vėl prabusti ir keltis, būti savo valstybės šeimininkais?

Mokslų akademijoje antradienio vakarą susirinkę mokslinės ir kūrybinės visuomenės, visuomeninių organizacijų ir jaunimo organizacijų atstovai tvirtino nebegalį tylėti ir taikstytis su šios dienos visuomenės padėtimi valstybės valdyme. Šalies valdžia atsiribojo nuo žmogaus, o valstybę valdo nebe tauta ar jos atstovai, bet partijos, nebepaisančios piliečių interesų.

Kiekviena nauja diena atneša vis naujus išbandymus tam, kas yra vadinama nuosaikiu lietuvišku charakteriu. Valdžia džiaugiasi, kad žmonės neina į gatves, bet nesuvokia, kad jos pačios elgesys labai prisideda prie žmonių nepasitikėjimo sava valstybe. Be to yra dar ir išorės veiksniai, dėl kurių Lietuva kasdien netenka pačio svarbiausio: savo žmonių.

2010-ieji Europoje yra paskelbti kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Tačiau Lietuvoje dalis žmonių ir per sunkmetį lobsta, o kita dalis sparčiai ritasi į skurdo bedugnę.

Trečdalis įvairioms frakcijoms priklausančių Seimo narių užregistravo Konstitucijos pataisą, kurią priėmus dalyvavimas rinkimuose Lietuvoje taptų privalomas. Kad šitaip būtų „skatinamas rinkėjų aktyvumas“, abejonių nekyla, bet kad tokia rinkimų tvarka padėtų valdžiai pasitikrinti visuomenės pasitikėjimą ja, labai abejotina. Greičiau jau atvirkščiai.