Abi vaikinų grupės yra dalis mirštančios tradicijos, kurios metu „kareivėliai“ turi neleisti „velykžydžiams“ pavogti kryžiaus, vaidinimo eigoje „velykžydžiai“ bažnyčioje kelia sumaištį, kimba prie tikinčiųjų, visomis išgalėmis stengiasi sutrukdyti Kristaus prisikėlimą.
Velykų išvakarėse sargybiniai pradeda nakties sargybą, tuo tarpu „velykžydžiai“ bando infiltruotis į bažnyčią, drumsčia vakarinių mišių rimtį. Nakties sargyba tęsiasi per naktį, kol paskutiniai tikintieji palieka maldos namus. Tuomet sargybiniai ir „velykžydžiai“ susiburia artimiausioje troboje pailsėti, užkąsti, pažaisti kortomis, atsigerti alaus ar nusnausti.
Pasak vietinio šventiko Sauliaus Styros, tradicijos šaknys nėra žinomos: „Sakoma, kad tokią tradiciją iki karo (Antrojo pasaulinio) turėjusios visos bažnyčios“. Vietiniai gyventojai teigia, kad ši tradicija yra išlikusi tik jų kaime.
Kaip tradicija bebūtų vertinama iš šalies, dalyvių požiūris skiriasi nuo tų, kurie yra tik stebėtojai. Vietiniams tai tiesiog sena iš Biblijos perimta tradicija ja nenorima nieko įžeisti ar demonizuoti.
„Velykžydžiai gundo tikinčiuosius, - aiškina kunigas S. Styra. - Jie yra lyginami su velniais. Ir šis scenarijus yra paimtas iš Jėzaus nukryžiavimo (iš Biblijos). Ten, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, visi buvo žydai, ir šiame spektaklyje aš nematau nieko, kas žemintų žydus“, - teigia šventikas.