- Kokiomis elektroninėmis paslaugomis Jūs pats naudojatės?
- Visomis, prie kurių prieinu, tikrai stengiuosi naudotis. Interneto banku - tikrai taip, internetiniu apsipirkimu - tikrai taip. Kiek aš spėju, tai kiek tų paslaugų yra, tai tiek ir naudoju.
- Jūsų nuomone, ar Lietuvoje yra užtektinai elektroninių paslaugų?
- Atvirai pasakius, iš tiek, kiek esu matęs, girdėjęs, tai sakyčiau pasirinkimas ir spektras tų paslaugų yra platesnis nei bet kur kitur. Tai netgi man sunku sugalvoti kokį nors pavyzdį, kur, tarkim, Vakaruose būtų tekę matyti, girdėti ar skaityti apie paslaugas, kurios nebūtų prieinamos ir Lietuvoje. Tai čia aukštai vertinčiau iš tikrųjų Lietuvos pasiekimus.
- Nuo 2001 metų interneto naudojimas Lietuvoje išaugo 20 kartų. Jūsų nuomone, kokia to priežastis?
- Viena pagrindinių aš įvardinčiau perėjimą prie taip vadinamo to „Trečio ekrano“. Tai yra, žmonės jau nebenaudoja tik televizoriaus ar kompiuterio, pradėjo naudoti internetą išmaniajame telefone. Tai čia yra ryškiausias pokytis, nes iš tikrųjų mobilių prietaisų interneto vartojimas jau žymiai pralenkė kompiuterį. Manyčiau, tai dar tikrai nepasiekė maksimumo. Mano nuomone, čia yra esminė priežastis.
Na, dar atsiranda daugiau paslaugų internete, anksčiau negalėjau nieko pirkti internetu, ir štai atsirado apsipirkimas internetu. Tas sąrašas, ką aš galiu veikti internete, kokią informaciją rasti, kokiomis paslaugomis naudotis, pildosi ir, be abejo, negali neatsirasti vartojimas. Bet vis dėlto tą pagrindinį šuolį pavadinčiau perėjimu prie mobilaus telefono.
- Ar mūsų šalyje yra pakankamas technologinis ir informacinis švietimas?
- Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, reikia pripažinti, kad tikrai daug yra spragų. Viena ryškiausių yra tas profesinis, praktinis mokymas. Nes kai į mūsų šalį ateina pasaulinės įmonės, jos privalo ateiti kartu su savo specialistų rengimo programom.
Pirmas dalykas - universitete ruošia fundamentalistus. Tai 6 metus ruošia informacijos specialistą, kuris gal nusimano aukštajame lygmenyje, bet jis negali tiesiog iš universiteto eiti ir dirbti pasaulinėje kompanijoje, nes ten yra specifinė profesija. Dirbti su duomenų bazėmis, tinklais darbdavys vis tiek privalo jį išmokyti.
Iš kitos pusės, kai kurios informacinės specialybės nereikalauja 6 metų studijų. Galima tiesiog po mokyklos, pabaigus kursus, labai sėkmingai dirbti. Tai, sakyčiau, tokio profesinio žinių segmento iš tikrųjų nėra ir tai yra pakankamai rimta problema šalies mastu, nes kai kurios užsienio įmonės jau tikisi čia rasti paruoštus specialistus, tačiau to nebūna ir jos nusivilia. Esu tikrai ne su viena tokių kompanijų bendravęs, kur per pusmetį negali surasti nė vieno specialisto ir tiesiog tada jos neateina į Lietuvą. O didesnės kompanijos, kur gali sau leisti, ateina su savo komanda ir tai tikrai nėra gerai. Tai atbaido labai daug investuotojų, tarptautinių kompanijų.
Bet, iš kitos pusės, tai yra sisteminė problema ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio. Net ir tame pačiame Silicio slėnyje trūksta specialistų, ir jie žvalgosi Lietuvoje netgi esant tokiai padėčiai. Tai sakyčiau, kad nors ir lyginant su kitų šalių trūkumais, padėtis Lietuvoje nebloga, bet tikrai tikrai yra kur tobulėti.
- Sakote, kad informacinis švietimas mūsų mokyklose nepakankamas. Ko trūksta?
- Gal aš čia kraštutinę nuomonę išreiškiau, bet manau, kad informacinio švietimo tikrai dramatiškai trūksta. Bet vėlgi, ne tik Lietuvai, sakyčiau, visiems pasaulyje. Per mažai iš tikrųjų to yra. Bet lyginant su kaimynais estais, teko girdėti, kad jie vykdo programą, kai nuperka kompiuterių, kad kiekvienoje klasėje būtų. Tai dar iki šiol ta technologija tokia kontraversiška ir kai kuriems nesuprantama. Bet, manyčiau, kad tai visame pasaulyje yra sisteminė problema. Pirmiausia, specialistų nebuvimas, nes verslai, mokėdami labai didelius atlyginimus ir turėdami labai aukštą paklausą, susiduria su problemomis. Trūksta mokytojų, dėstytojų, kurie tas žinias perduotų. Manyčiau, į tai reiktų kreipti daug dėmesio.
- Galbūt reikia atskirų, naujų disciplinų universitetuose?
- Universitetų problema yra specifinis mokymas. Studentas, baigęs universitetą, mokęsis 6 metus vieną ar kitą dalyką, negali iškart įsidarbinti, nes jo žinios vis dėlto yra nepakankamos. Verslui nereikia generalistų. Nereikia žmonių, kurie šiaip supranta informacinę teoriją, tuos visus fundamentaliuosius dėsnius. Verslui reikia praktinių specialistų, tiesiog duodi duomenų bazę ir jie dirba. Tokių labai trūksta.
Iš kitos pusės, turime ir kolegijas, profesines mokyklas, tačiau jose nepakankamai ruošiami studentai ir tai priveda prie specialistų trūkumo. Tiesiog dabartinė situacija yra tokia, kad užsienio kompanijos, kurios žvalgosi, negali surasti tinkamų žmonių.
- Viešosiomis elektroninėmis paslaugomis 2015 m. naudojosi 44 proc. Lietuvos gyventojų – 12 vieta ES. Ar mūsų šaliai tai gera vieta? Ar dar turime, kur tobulėti?
- Manyčiau, turime. Tai yra aukšta vieta, tikrai aukšta, ir nestebina toks aukštas įvertinimas. Manau, kad jeigu matuotume ir pasaulio tendencijomis, tai pakankamai būtume aukštai. Tai manyčiau, kad technologine prasme, vartojimo prasme, Lietuva yra labai aukštai. Neseniai teko analizuoti vartojimą, tai jau 70 procentų pirkimų vyksta per bankinius apmokėjimus, o ne kredito kortele. Aišku, yra vietos tobulėti.
- Mūsų šalyje vykdomi projektai, kurių metų informacinio raštingumo mokomi pagyvenę žmonės. Taip pat bibliotekose yra viešosios interneto prieigos taškai. Kokių priemonių dar galima imtis, kad būtų didinamas kompiuterinis raštingumas šalyje ir plečiamas naudojimasis internetu?
- Sunku pasakyti. Iš tikrųjų, manyčiau, kad specifinėmis priemonėmis nepriversi žmogaus ateiti į biblioteką. Nesvarbu, ką ta biblioteka turi. Tai čia gal netgi yra ne priemonėse problema, o masinėje edukacijoje. Vis tiek yra žiniasklaidos kanalai, priemonės ir bendro pobūdžio edukacinės programos. Pasakyk žmogui, kad yra toks „Facebook“, ką jis reiškia, vietoj to, kad sukurti priemonę. Susiduriame ne su techninėmis kliūtimis ar priemonių nebuvimu, o tiesiog su mentalitetu. Kuo žmogus vyresnis, tuo jam sunkiau priprasti ir prisitaikyti prie naujovių. Taigi, manau, kad platesnė švietimo veikla yra naudingesnė nei aprūpinimas priemonėmis.
- Kokias perspektyvas elektroninių paslaugų kūrime ir plėtojime mato verslas?
- Čia galima labai daug šnekėti. Galiu pasakyti, kad ir verslo, ir investavimo prasme svoris skaitmeninės ar informacinės ekonomikos žymiai didės. Mes stebime, kaip investuotojai, ne vieną ir ne dešimt proveržių paslaugų, daiktų pirkimo internetu. Tas pats minčių skaitymas, daiktų spausdinimas. Technologijų atsiranda vis daugiau, apie kiekvieną turi susikurti technolognė vertė. Mums, kaip mažai šaliai, svarbu išgryninti, kokios konkrečiai technologijos svarbiausios, nes visur laimėti negali. Mūsų interneto bankininkystė, tiesiog bankininkystė yra daug pažengusi. Ir tuomet reikia koncentruotai investuoti į tas sritis, kurios turi potencialą.
Ačiū pokalbį!
