Vaikystė baigėsi mirus tėčiui
25 metų Linos vaikystė buvo graži ir laiminga – turėjo mylinčius tėvus, gražius namus ir trejais metais jaunesnį broliuką. Deja, viskas ėmė ristis žemyn kai mirė jos tėtis. Tuo metu Linai buvo vos dešimt metų. Ši netektis pasirodė itin sunki jų mamai. Moters visos giminės gyveno Rusijoje, o su vyro giminėmis ryšių nepalaikė, todėl jautėsi itin vieniša.
„Be mūsų ji neturėjo jokio kito artimo žmogaus, savo liūdesį ėmė malšinti alkoholiu. Jo kiekiai vis didėjo, o mama vis labiau grimzdo. Mumis su broliu rūpinosi kaimynai. Jie ir pradėjo ieškoti pagalbos mums ir mamai. Taip patekome į socialinių darbuotojų akiratį“, - pasakojo Lina.
Galiausiai mama buvo paguldyta į psichosocialinį reabilitacijos centrą, o Liną su brolių laikinai ėmė globoti kaimynai. Deja, grįžus mamai viskas prasidėjo iš naujo: mama ėmė vis labiau gerti, Lina su broliu dienas ir naktis leisdavo kompiuterinių žaidimų salonuose, o į mokyklą vis dažniau pamiršdavo nueiti. Rūpestingų kaimynų taip pat nebuvo šalia – erdvų šeimos butą mama pardavė ir įsigijo mažesnį, netrukus pardavė ir šį – visi persikėlė į bendrabučio kambarėlį.
„Mama dar porą kartų buvo paguldyta gydytis, bet tai nepadėjo. Viskas kartojosi, kol galiausiai jai buvo nustatyta šizofrenija, o mes su broliu atsidūrėme globos namuose. Mums tai nelabai patiko, nes jau puvome įpratę daryti ką tik norime“, – pasakojo Lina.
Iš pradžių abu pateko į tuos pačius vaikų globos namus, bet Linos jaunesnis brolis ėmė iš jų bėgti. Po kelių pabėgimų jis buvo perkeltas į į sugriežtinto rėžimo globos namus Švėkšnoje.
Laukė patyčios
Pati pradžia naujokei globos namuose buvo itin sunki. Ne tik dėl to, kad liko viena be brolio ar buvo atpratusi nuo įprasto vaikiško gyvenimo ritmo. Lina tapo patyčių auka. Mergaitė buvo žema, apkūni ir kilusi iš geros šeimos, kur nebuvo nei keikiamasi, nei smurtaujama.
„Nebuvau pratusi prie žiaurumo, kovos už save kiekviename žingsnyje, todėl pirmieji mėnesiai man buvo labai sunkūs. Ten gyvenę vaikai nuolat tyčiodavosi, krėsdavo šunybes, esu net kelis kartus nukritusi nuo kelių laiptų, nes buvau stumdoma. Esu labai dėkinga globos namų darbuotojams ir auklėtojoms – jos stengėsi man padėti ir galiausiai susidraugavau su kitais vaikais“, - apie pirmuosius mėnesius pasakojo Lina.
Pasak merginos, vaikai iš globos namų nėra blogi ar žiaurūs savaime, tačiau daugelis jų per savo trumpą gyvenimą matę tiek daug negerų dalykų ir jaučiasi taip nesaugiai, kad dažnai tai prasiveržia pykčiu ir agresija prieš silpnesnius.
„Iškentus tuos kelis mėnesius, vėliau gyventi globos namuose nebuvo jau taip ir blogai. Turėjau šiltus namus, kur mane pamaitindavo, duodavo drabužių ir galėjau vėl ramiai lankyti mokyklą. Tačiau, nors auklėtojos ir tikrai dėl mūsų stengdavosi – be jų tikriausiai nebūčiau net pagalvojusi, kad galiu studijuoti Anglijoje – globos namai negali atstoti šeimos. Aišku būdavo nemažai ir smagių akimirkų, bet sunku apsimesti šeima, kurioje virš 50 vaikų“, - sakė Lina.
Labiausiai merginai trūkdavo asmeninės erdvės ir nors kelių minučių pabūti vienai. Tai atrodydavo kaip didžiausia prabanga. Pasak Linos, globos namuose viskas vyksta pagal grafiką – kada keliamasi, kada valgoma, kada miegama, kada pramogaujama – laisvės kaip tikroje šeimoje ar vietos deryboms mažai.
Nesitikėjo surasti globėjus
Į vaikų globos namus Lina pateko ankstyvojoje paauglystėje – jai buvo 13 metų – todėl niekada nesitikėjo, kad atsiras globėjų šeima, kuri jai suteiktų savo šilumą ir rūpesti. Tačiau jai visą laiką labiausiai skaudėdavo širdį, dėl vaikų, kurie dar nelanko mokyklos arba yra pradinukai.
„Kiek mačiau, jei kas nori įsivaikinti ar imti globoti tai tik kūdikį ar mažą vaikutį, kuriam dar nėra nė dviejų metukų. Sutinku, kad su paaugliais globėjų šeimai gali būti sunkiau, bet keturių ar šešių metų vaikai yra tokie pat vaikai, tik neturi mamos ir tėčio. Jie dažniausiai būna ir gerai išauklėti, ir skiria kas bloga, kas gera ir labai laukia, kad būtų paimti į šeimą. Tačiau dažniausiai jau būna „nurašomi“ kaip per dideli“, - sakė Lina.
Pasak merginos, vaikai iš globos namų dažnai būna piktesni ar uždari, nes jaučiasi labai nesaugūs, buvo ne kartą nuvilti ir išduoti. Jie neturi nė vieno artimo žmogaus, tikros užuovėjos, kaip vaikai augantys šeimose. Tačiau įsitikinę, kad globėjai nuoširdžiai jais rūpinasi atsiskleidžia ir stengiasi nenuvilti.
„Man pasisekė, kad bent vaikystėje mačiau, kaip reikia gyventi šeimoje, kokie turi būti santykiai tarp artimų žmonių. Iš dalies ir dėl to dabar turiu normalią buitį, gerą darbą, nebijau suartėti su kitais žmonėmis. Ateityje, kai sukursiu šeima, norėsiu turėti ne tik savų vaikų, bet imtis globoti vaiką ar du. Vien dėl to, kad žinau, jog vaikams geriau augti šeimoje“, - apie ateities planus pasakojo mergina.