Prancūzijoje – konkurentas viešajam transportui
Kai atostogoms išsirinkusi Prancūziją pradėjau dėlioti galimą kelionės maršrutą, greitai apmalšo pirmasis džiaugsmas, kad skrydžio bilietai iš Vilniaus iki Paryžiaus kainavo mažiau nei sumokėčiau už automobilio kurą važiuodama iki lietuviško pajūrio. Paklausiusi prancūzų patarimo nusprendžiau išmėginti sistemą „Blablacar” – kaip sako patys jos įkūrėjai, tapti bendruomenės dalimi.
Idėja labai paprasta – jei kažkas važiuoja iš vieno miesto į kitą, praneša tai „Blablacar” sistemoje, o neturintys automobilio patys gali prisijungti ir visi pasidalina išlaidas. Panašu į lietuviškas grupes „Facebook“, tik kur kas daugiau dėmesio skiriama saugumui, kas, kaip rodo skaudi lietuviška patirtis, yra itin svarbu.
Prancūzijoje prasidėjusi iniciatyva šiuo metu veikia jau 19 šalių, pradedant jos kaimynėmis Ispanija, Italija, Vokietija, baigiant Indija ar Meksika. Tačiau kol kitose šalyse ši sistema tik įsibėgėja, Prancūzijoje ji jau tvirtai įleidusi šaknis. Tiesą sakant, daugelis prancūzų net nežino, kad „Blablacar“ seniai nebėra tik prancūziškas reikalas.
„Blablacar“ veikia ir Didžiojoje Britanijoje? Keista, tai juk taip... prancūziška“, - iš manęs sužinojusi apie tarptautinę idėjos sėkmę nustebo prancūzė vairuotoja.
Tiesą sakant, tai turbūt didžiausias „Blablacar“ minusas keliautojams. Veikianti tokiu plačiu mastu sistema nėra pritaikyta keliauti tiems, kurie negyvena jai priklausančioje šalyje. Pavyzdžiui, kuriant savo profilį privaloma užregistruoti telefono numerį, tačiau su lietuvišku numeriu to padaryti neįmanoma, tad tenka bent laikinai įsigyti vietinį numerį. Reikia žinoti ir tai, kad registruojantis sistema paklausia, po kokią šalį keliausite ir, jei pirmenybę teikiate anglų kalbai, geriau nurodyti Didžiąją Britaniją, nors keliausite visai ne ten. Tada informacija bus pateikiama anglų kalba, o rinktis vis tiek galėsite bet kurį miestą. Kitu atveju, pavyzdžiui, pasirinkus tą pačią Prancūziją, visa informacija nuo tol bus teikiama tik prancūziškai, kas nemokantiems šios kalbos gerokai apsunkina susiorientavimą, kas kur ir kaip.
Patys prancūzai aktyviai naudojasi „Blablacar“ sistema. Jie neslepia – kad ir kokie greiti ir patogūs būtų jų traukiniai, keliaujant jais kainos tikrai kandžiojasi. O keliaudami su pakeleiviais jie ne tik pasidalina kuro ar kelių mokesčiais, bet ir gauna nuolaidą automobilio draudimui. Iniciatyvos autoriai sugebėjo išsiderėti tokias sąlygas pažadėdami užtikrinti, kad žmonės nesieks uždirbti veždami kitus, todėl kelionės kainos turi neperžengti nustatytų ribų, atsižvelgiant ne tik į kelionės atstumą, bet ir į automobilį, kuriuo bus važiuojama.
Kelionė kaip loterijos bilietas
Teoriškai viskas veikia labai sklandžiai. Tačiau sužinoti, ar taip yra iš tiesų, tėra vienintelis kelias – išbandyti. Tad turėdama skrydžio bilietus į Paryžių ir atgal nusprendžiau perkeliauti visą Prancūziją ir aplankyti jos pietuose įsikūrusius miestus – Montpeljė, Marselį ir Nicą. Trumpai savaitės kelionei tokio plano – per akis.
Sunkiausia, kaip visada, pati pradžia. Vakare atvykusi į Paryžių nusprendžiu užsiregistruoti kitos dienos kelionei į Montpeljė. Pirmiausia reikia susikurti asmeninį profilį. Kadangi pasirinkusi kelionę po Prancūziją nuo šiol anketą pildau prancūziškai, labai džiaugiuosi, kad esu apsistojusi pas pažįstamus prancūzus, nes kitaip turbūt šiame žingsnyje jau būčiau metusi eksperimentą. Telefoną įvedame tų pačių prancūzų, nes lietuviško numerio neregistruoja – į jį tuoj pat atkeliauja žinutė su patvirtinimo kodu.
Kitą dieną važiuojančių į Montpeljė vairuotojų daugiau nei dešimt. Lieka tik išsirinkti man tinkamiausią laiką, automobilį, patikrinti keleivių atsiliepimus apie vairuotojus. Po kiekvienos kelionės keleiviai juos reitinguoja tiek pagal vairavimo įgūdžius, tiek pagal bendravimą ir gali parašyti kitus savo pastebėjimus. Išsiunčiant užklausą dėl kelionės iškart reikia suvesti savo kreditinės kortelės duomenis – pinigai rezervuojami, tačiau vairuotojas juos gaus tik tada, kai tu saugiai pasieksi kelionės tikslą ir pasakysi jam kodą, kurį taip pat būsi gavęs elektroniniu laišku ir trumpąja žinute.
Renkasi ne tik keleiviai – vairuotojas taip pat gali pasakyti, kad nenori vežti šio keleivio ir netvirtinti užklausos. Šįkart man taip neatsitinka ir rytą aš jau susikrovusi lagaminą ir pasiruošusi kelionei.
„Bet kaip aš suprasiu, kuris automobilis manęs laukia?“, - klausiu bičiulių prancūzų, kurie, deja, negali manęs palydėti į susitikimo vietą. Jie įsitikinę, kad viskas bus labai paprasta – žinau automobilio modelį ir tiesiog pamatysiu daugiau žmonių su lagaminais.
Atėjusi prie sutartos vietos tikrai pamatau merginą su lagaminu. Klausiu jos, ar ji keliauja per „Blablacar“. Ji patvirtina, kad taip. Kaip ir visi čia. Ir mosteli ranka į didžiulę aikštę, sausakimšą automobilių. Nieko baisaus – kartu su kelionės patvirtinimu gavau ir vairuotojo kontaktus, tereikia paskambinti. Tik bėda, kad vairuotojas, kad ir ką sakyčiau, nesiliauja kartojęs „Don`t speak English“, o aš savo ruožtu kartoju Montpeljė, Blablacar. Laimei, pamatau, kuris žmogus čia su manimi kalba ir kai parodau jam savo rezervacijos kodą, jis galiausiai patiki, kad aš tikrai važiuosiu kartu. Kadangi kiti bendrakeleiviai apie valandą vėluoja, nors kas penkiolika minučių skambina, kad už poros minučių bus vietoje, tenka kažkaip bendrauti pasikliaunant keliais vairuotojo angliškais ir ne daugiau mano prancūziškų žodžių.
Prancūzų naudai turiu pasakyti, kad jei prieš kelis metus jie net didžiuodavosi nekalbantys angliškai, dabar tokių atvejų vis mažiau. Mano vairuotojas kiek galėdamas atsiprašinėja ir apgailestauja, kad jo anglų kalbos žinios tokios skurdžios ir bando kalbėti bent tiek, kiek sugeba.
Nors bendrakeleivių nepunktualumas iš pradžių kiek suerzina, po aštuonių valandų kelionės per visą Prancūziją neišvengiamai susibičiuliauji ir mažus kelionės pradžios nesklandumus pamiršti. Prancūzų studentų porelė, kurios tiek laukėme, jau kviečia kartu važiuoti poilsiauti pas merginos močiutę, bet tiek to – gal kitąkart.
Įsitikinu: keliauti naudojantis šia sistema – gana paprasta ir labai smagu, tad jau žinodama kaip viskas vyksta kur kas drąsiau rezervuojuosi kitas keliones. „Blablacar“ toli gražu nenuvilia, o pranoksta visus lūkesčius. Važiuodama iš Montpeljė į Marselį dar nežinau, kur apsistosiu, bet tai sužinojęs vairuotojas greitai paskambina pažįstamam svečių namų šeimininkui ir gaunu vietą pačiame miesto centre už simbolinę kainą. Nicoje mane išleidžia kitame miesto gale, nei man reikia, bet kartu važiavęs senukas, vėlgi nė žodžio nekalbantis angliškai, lydi mane iki miesto centro kartu keisdamas kelis autobusus ir traukinius.
Pigu, bet jokių garantijų
Kai viskas atrodo taip puiku ir esi pasiruošęs liaupsinti šią sistemą visiems sutiktiems, ateina metas grįžti namo. Ir tavo vairuotojas, pas kurį vakare užsirezervavai kelionę, neatsiliepia ir tiesiog neatvažiuoja... O tau reikia per dieną pervažiuoti visą šalį, kad spėtum į savo skrydį. „Blablacar“ negali apsaugoti nuo tokių atvejų. Taip, pinigų niekas nenuskaičiuos, nes …
