Ar išauš diena, kai galėsime pasakyti, jog įgyvendinome esminius pokyčius, kurie pakels švietimą į kur kas aukštesnį ir pažangesnį lygmenį?
Prieš pasukdamas į politiką dirbau būtent švietimo srityje. Direktoriaus pavaduotoju, o paskui – direktoriumi. Žinau, kuo gyvena sistema ir jos žmonės. Žinau, ko jai ir jiems reikia šiandien, bent pirmai pradžiai.
Vienas pirmųjų žingsnių – švietimas turi tapti viena iš svarbiausių nacionalinio saugumo sričių. Nuo to, kokie bus paruošti piliečiai mokykloje, priklauso tai, kokioje valstybėje mes visi gyvensime. Kuo labiau išsilavinę, mąstantys, mokantys rasti sprendimus bus mūsų žmonės, tuo sunkiau bus jais manipuliuoti.
Galbūt daliai politikų ir nereikia išsilavinusių, kritiškai mąstančių piliečių, jiems labiau norisi fanatiškai nusiteikusių simpatikų, tačiau LVŽS komanda – ne iš tokių žmonių.
Turime pripažinti, kad kai kurie šiandienos švietimo sistemos elementai yra keistini arba net naikintini. Puikiai žinau, jog brandos egzaminai yra labai didelis stresas mokyklą baigiantiems jaunuoliams, jų tėvams bei pedagogams. O ir pats žinių patikrinimas kiekvienas metais sulaukia nemažai kritikos. Tai klaidos, tai neatitinkančios mokyklos kurso ar turinio užduotys, tai nutekintina informacija apie užduotis ir kt.
Todėl siūlyčiau pereiti prie kitokio žinių patikrinimo modelio: priimant į aukštąsias mokyklas vertinti kelių paskutinių metų pusmečių rezultatus. Tikėtina, kad reikalingas testas, kuris atspindėtų jauno žmogaus brandą. Taip sutaupytume daug nervų jaunimui, nemažai valstybės pinigų, parodytume mokytojams, kad jų darbu yra pasitikima. Tėvams irgi būtų lengviau: nereikėtų švaistyti pinigų korepetitoriams ir atmintį gerinantiems maisto papildams.
Žinoma, būtų galima palikti aukštosioms mokykloms teisę numatyti galimybę specializuotiems egzaminams ar testavimams pagal savo kryptį. Pameluosiu, jei pasakysiu, kad tai kažkas išskirtinio. Ne, yra nemažai valstybių, kuriose pasirinktas būtent toks kelias. Reikia tik mokėti protingai, racionaliai pasimokyti iš toliau nuėjusių.
Moksleivio krepšelis, mano manymu, šiandien jau neskatina pažangos švietimo sistemoje. Savo laiku tai buvo stabilizavimo priemonė, bet pasikeitus aplinkybėms turi keistis ir sistema. Šiandien krepšelis skatina didinti vaikų skaičių klasėse, formuojasi nesveiko lenktyniavimo bei toleravimo nusižengimams švietimo įstaigose atmosfera.
Natūraliai smarkiai kenčia žinių kokybė ir psichologinis klimatas. Kalbant apie krepšelio naikinimą ar kardinalų peržiūrėjimą reikia žengti ir kitą žingsnį – mažinti mokinių skaičių klasėje.
Tai, beje, yra vienas iš geriausių būdų užkirsti kelią tokiai didelei bėdai kaip patyčios mokyklose. Mažiau mokinių – daugiau galimybių mokytojui pastebėti negerus simptomus ir imtis reikiamų priemonių. Jau nekalbu apie galimybę pedagogui kur kas daugiau betarpiškai bendrauti su mokiniais pamokoje, o tai automatiškai reiškia pamokos kokybės augimą.
Vaikas yra pagrindinis veikėjas mokykloje, bet be kompetentingo, išsilavinusio pedagogo jokia mokykla neišgyvens. Todėl dar vienas svarbus tikslas yra mokytojo profesijos prestižo stiprinimas. Tai tiesiogiai susiję tiek su pedagogų rengimu, tiek su jų atlygiu už labai svarbų darbą, misiją visuomenėje. Ne ką mažiau svarbu profesionalūs, kompetetingi vadovai.
Lietuva yra ne tik Vilnius, bet ir regionai, kuriuose gyvena daugiau nei du trečdaliai piliečių. Todėl laikausi tokios pozicijos: stiprūs regionai – stipri valstybė. Regioninė švietimo politika turi stiprinti švietimą regionuose, jos paskirtis – ir regioninių mokslo, švietimo centrų stiprinimas bei plėtra.
Tai - tik keletas reikalingų didelės ir sudėtingos švietimo sistemos peržiūros bei keitimo elementų. Laukia atsakingas ir kruopštus darbas profesionaliai ir racionaliai keičiant esamą situaciją. Jei norime gyventi oriai – privalome tai padaryti.
Daugiau informacijos galite rasti čia.
Politinė reklama bus apmokėta iš rinkiminės LŽVS sąskaitos Užs. Nr. 2016-029-DJ/1
Užsakymo nr.: PT_72266236
