Senieji Kalėdų papročiai

 (4)
Kalėdų istorija prasideda nuo kūdikėlio gimimo Betliejuje. Taip pat ir daugelis Kalėdų papročių susiję su Kristaus gimimu. Pavyzdžiui, dovanų teikimo paprotys susijęs su išminčiais, atnešusiais kūdikėliui Jėzui dovanų. Giedamos Kalėdų giesmės apie Kristaus gimimą ir vaizduojamos jo gimimo scenos su piemenų figūrėlėmis, gyvulėliais, supančiais kūdikėlį Jėzų.
Kalėdos
© Shutterstock nuotr.

Bet kai kurios Kalėdų šventimo tradicijos neturi nieko bendro su Kristaus gimimu. Nemaža Kalėdų papročių perimta iš ankstesnių švenčių.

Maždaug du šimtus metų po Kristaus gimimo krikščionys nė nemanė švęsti Kristaus gimimo. Niekas net nežinojo tikslios jo gimimo datos. Manoma, kad gruodžio 25-oji buvo pasirinkta tam, kad atitrauktų žmones nuo kitų žiemos švenčių šventimo.

Saturnalijos, romėnų šventė, kurią jie švęsdavo gruodį. Tai buvo puotų ir vakarėlių laikas. Taip pat šiaurės Europoje buvo populiari šventė Jolė – senovės germanų žiemos saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su krikščionių švente Kalėdomis. Jie švęsdavo šią šventę degindami laužus, prašydami, kad žiema pasibaigtų.

Laikui bėgant Kalėdos pakeitė šias šventes. Tačiau žmonės kai kuriuos papročius išlaikė – pavyzdžiui, deginami rąstai, linksminamasi.

Laikui bėgant atsirado naujų papročių. Vienas jų – Kalėdų eglutės puošimas. Ši tradicija kilo iš Vokietijos. Vokiečiai išplatino šią tradiciją po visa pasaulį.

Vokietijoje XVI amžiuje eglės buvo puošiamos ir namuose, ir lauke obuoliais, rožėmis, saldainiais, spalvotais popierėliais. Viduramžiais paplito religiniai vaidinimai, pasakojantys apie Adomo ir Ievos išvarymą iš rojaus.

Eglė, papuošta obuoliais, simbolizavo Rojaus medį. Vaidinimas baigdavosi pranašyste ape Išgnytojo atėjimą ir dažniausiai buvo vaidinamas Advento laikotarpiu.

Manoma, kad reformacijos pradininkas protestantas Martinas Liuteris pirmas papuošė Kalėdų eglutę žvakutėmis. Grįžtant namo vieną gruodžio vakarą pamatytas pro šakas mirgančių žvaigždžių grožis įkvėpė jį pauošti mažą eglutę žvakučių šviesa ir namuose.

Kalėdų eglę į Angliją atvežė karalienės Viktorijos vyras princas Albertas iš gimtosios Vokietijos. Žymioji 1848 m. „Illustrated News” graviūra, vaizduojanti karališkąją šeimą – karalienę Viktoriją, Albertą ir jų vaikus, susirinkusius apie Kalėdų eglę Vindzorų rūmuose, išpopuliarino eglę visoje Viktorijos laikų Anglijoje. Amerikoje Kalėdų eglę išpopuliarino Pensilvanijos vokiečiai XIX a. pabaigoje.

Dar vienas svarbus simbolis – Šventasis Mikalojus, Miros, esančios dabartinėje Turkijoje, vyskupas. Nedaug yra išlikę žinių apie jį, tačiau yra žinoma, kad jis buvęs kilnus vyras, padėdavo nelaimių ištiktiems vaikams. Po mirties jis buvo palaidotas Miroje, bet 1087 m. italų jūreiviai neva pavogę jo palaikus ir parvežę į Italiją, taip išpopuliarindami Mikalojų visoje Europoje.

Dėl jo nepaprasto kilnumo ir dvasingumo sklido legendos, kad jis galėjo daryti stebuklus. Šv. Mikalojus tapo Rusijos globėju, kur jis buvo atpažįstamas dėl savo baltos barzdos, vyskupo mitros ir raudono apsiausto.

Graikijoje jis buvo jūrininkų globėjas, Prancūzijoje – teisėjų, o Belgijoje – vaikų ir keliautojų. Tūkstančiai bažnyčių Europoje buvo pavadintos jo vardu, XII amžiuje jo garbei imta švęsti gruodžio 6 dieną. Šią dieną buvo aukojama ir dovanojamos dovanos.

Po reformacijos Šv. Mokalojaus sekėjai Europoje suskilo. Olandijoje šv. Mikalojus buvo vadinamas Sinterklaas. Olandų vaikai prie židinio palikdavo savo klumpes, kad gautų dovanų už gerą elgesį. Olandų kolonistai atsivežė šią tradiciją su savimi į Ameriką XVII amžiuje, ir taip išpopuliarėjo Santa Klausas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją