Lietuvą palieka ne tik juodadarbiai: žmonės sutrinka išgirdę siūlomus atlyginimus

Nėra nieko blogo išvykti studijuoti į užsienį, atvirkščiai – jaunuoliai ten pasisemia vertingos patirties ir žinių. Tačiau nemaža dalis ten išvykusių žmonių po studijų nebegrįžta į Lietuvą, o nusprendžia kurti savo gyvenimą svečioje šalyje. Ekspertų teigimu, Lietuva daro per mažai, kad šią situaciją pataisytų.

Vytauto Didžiojo universiteto docentė Egidija Ramanauskaitė Kiškina, vadovavusi tyrimui apie akademinio jaunimo migraciją, pastebi, kad praktiškai visi išvykstantys studijuoti į užsienį žmonės planuoja grįžti į Lietuvą.

„Bet būna, kad pasikeičia aplinkybės, nes kai žmogus išvažiuoja, jis susikuria ten savo gyvenimą. Jis pabando atlikti ten praktiką, jam patinka ta aplinka, jam patinka kolegos, jis sukuria tarpusavio santykius ir jam ten patogu pasilikti. Kai jis pasilieka, klausi jo, ar tenkina tave ekonominės sąlygos? Sako, kad viskas tenkina. Tai jau kaip ir emigrantas.

Bet jis vis tiek galvoja, kad grįš į Lietuvą. Tada labai dažnai kalba apie savo gimtas vietas, jaučia įsipareigojimą savo gimtinei, tarkim, yra iš Žemaitijos, iš Šilalės ir norėtų kada nors ten grįžti, ten dirbti, įsteigti kokią įmonę, sukurti naujas darbo vietas jaunimui, sukurti geresnes sąlygas, sukurti gerovę. Pas juos yra idealistiniai modeliai“, – sako E. Ramanauskaitė Kiškina.

Trūksta grįžti skatinančių programų

Pasak „Kurk Lietuvai“ projekto vadovės Agilos Barzdienės, jų programoje dalyvauja vis daugiau žmonių, kurie norėtų grįžti į Lietuvą. Be to, išvykusių žmonių apklausos rodo, kad dauguma jų planuoja kada nors grįžti į tėvynę, tačiau susiduria su viena didele problema.

„Pastebim tokią tendenciją, kad žmonės programas „Kurk Lietuvai“ ar „Talentai Lietuvai“ mato kaip retas galimybes, kaip jie gali sugrįžti į Lietuvą. Visiems žmonėms kyla klausimas, jeigu grįžti, tai kur grįžti, ką veikti, ką dirbti. Jie realiai neturi tos informacijos, kaip žmonėms „minkštai“ nusileisti į Lietuvą“, – sako A. Barzdienė.

Kaip problemos sprendimą A. Barzdienė mato didesnį savivaldybių įsitraukimą. Jos turėtų stengtis bent jau bendrauti su išvykusiais jaunuoliais. Tauragės ir Alytaus savivaldybes ji įvardino kaip geruosius pavyzdžius, šios savivaldybės renka duomenis apie išvykusius jaunuolius, stengiasi su jais palaikyti ryšį, padeda žengti pirmuosius žingsnius grįžus, susirasti būstą ir darbą.

„Norėtųsi didesnio pačių savivaldos institucijų indėlio, nes žmonės grįžta ne į vyriausybę, ne į seimą, ne į prezidentūrą, o grįžta į konkrečią savivaldybę ir konkrečioje savivaldybėje galima ieškoti įvairių būdų, kaip tą žmogų prisitraukti. Šioje vietoje tokių programų kaip „Kurk Lietuvai“ galėtų atsirasti 60: „Kurk Panevėžiui“, „Kurk Vilkaviškiui“ ir taip toliau“, – teigia A. Barzdienė.

Kiek Lietuvoje domimasi į užsienį išvykusiais studijuoti jaunuoliais puikiai iliustruoja faktas, kad nėra jokios oficialios statistikos apie tokius jaunuolius, kiek jų po studijų grįžta, o kiek vis dėl to nusprendžia atsisveikinti su Lietuva.

„Tam, kad mes nepamestume į užsienį išvykusiu jaunuolių, pirma turim juos žinoti. Statistika yra labai svarbu, svarbu visi kontaktai, duomenų bazės. Tą lyg ir bandoma daryti, tai buvo Užsienio reikalų ministerijos planuose, taip pat „Globalios Lietuvos“ lyderiai renka profesionalų tinklo narius, bet apie tik išvykusius jaunus 18 ar 20 metų žmones mes informacijos turim labai nedaug“, – pripažįsta A. Barzdienė.

Privalu kurti darbo vietas

Vis dėl to buvusio Lietuvos studentų atstovybės sąjungos prezidento ir Europos aukštojo mokslo erdvės eksperto Arūno Marko nuomone, patriotinės priežastys grįžti skatina tik retą jaunuolį. Norint pritraukti reikšmingą masę akademinių emigrantų, visų pirma reikia sukurti jiems patrauklių darbo vietų.

„Patriotizmas skatina žmones sugrįžti, bet, deja, aš manau, kad tas procentas dėl tokių paskatų grįžtančių nėra itin didelis. Didesnė paskata yra suteikimas galimybės oriai gyventi šalyje. Tai orios, kokybiškos, gerai apmokamos darbo vietos. Tai paskutiniu metu lemia grįžimo skaičiaus didėjimą, nes ateina investicijos, kuriamos darbo vietos, bet tie tempai yra per maži, kad pritraukti didžiulę akademinę diasporą, kuri yra užsienyje“, – sako A. Markas.

A. Barzdienė pritaria, kad tai tikrai yra aktuali problema: „Dažnai žmonės sutrinka išgirdę siūlomus atlyginimus, nes įprastai Lietuvoje tai gali būti kelis kartus mažesnis atlyginimas nei užsienyje. Todėl mes bandėme žiūrėti, galbūt į tarptautines kompanijas pritraukinėti žmones, kur atlyginimų skirtumas nėra toks didelis, kur didelis profesionalų trūkumas.“

A. Markas pridūrė, kad reikia išnaudoti ir tai, jog situacijos emigrantų pamėgtose šalyse taip pat nėra idealios. Ypač tai akivaizdu Didžiojoje Britanijoje, kur po „Brexit“ išaugo priešiškumas rytų europiečiams.

„Paraleliai reikia žiūrėti į mūsų teisinę sistemą, kuo daugiau pritraukti žmones prie valstybės gyvenimo, jos valdymo. Daugiau nei 10 metų diskutuojame apie elektroninį balsavimą, dvigubą pilietybę, tie dalykai padėtų žmonėms rūpintis savo valstybe ir ateityje jie pagalvotų apie galimybę grįžti į ją“, – sako A. Markas.

Neteisingas suvokimas apie studijas

E. Ramanauskaitė Kiškina kalbėdama apie akademinio jaunimo migraciją išskyrė dar vieną problemą – dažnai mokiniai nesidomi, kur jie eina studijuoti, o po to nusivilia ir kalba apie prastą studijų kokybę.

„Kritika studentams, kad jie labai dažnai žaidžia rusišką ruletę. Nuostabą kelia, kad studentas stoja į programą visiškai nepasidomėjęs jos turiniu. Jie stoja į pavadinimus, informaciją gauna iš reklaminių straipsnelių žurnaluose ir laikraščiuose arba iš draugų pasakojimų. Būna taip, kad studentas sako norėjęs tos programos, kad tai buvo jo svajonė, o atėjęs pamato, kad jam dėsto nereikalingus dalykus. Dėsto tai, ko žmogus visai nesitikėjo, nes jis tą programą įsivaizdavo visai kitaip“, – sako E. Ramanauskaitė Kiškina.

Be abejo, dėl tokios situacijos kalti ir patys mokiniai, kurie nepakankamai domisi savo ateitimi. Tačiau pašnekovės nuomone, mokyklos indėlis padedant jaunuoliui planuoti savo ateitį yra labai minimalus.

„Ar mokytojai supranta ir žino, ko šiandien reikia visuomenei? Ar jie supranta ir žino apie darbo vietas, naujas atsirandančias įmones, naujus mokslo centrus? Ar jie gali moksleiviui prasukti tokią žinių karuselę, ar koks nors fizikos mokytojas žino, kas jo srityje yra įdomaus? Kokia darbuotojų paklausa? Mokykla neturi net tokio tikslo žinoti, jie tuo nesidomi.

Pavyzdžiui, universitetui įeiti į mokyklą yra sunku. Jei švietimo skyriuje klausi, ar yra galimybė moksleiviams suteikti kokią nors informaciją apie studijas, tai jie sako, kad ministerija yra sukūrus programą, kuri jau perpildyta ir negalima įterpti valandos kokiai minčiai paskleisti, nes moksleivis yra perkrautas. Čia kažkokios sistemos klaidos. Vaikai negauna reikalingiausios informacijos. Viskas buksuoja“, – pastebi E. Ramanauskaitė Kiškina.

Pasak jos, pasitaiko atveju, kai jaunimas pasirenka vidutiniško lygio užsienio universitetus, nors Lietuvoje galėtų gauti kur kas geresnį išsilavinimą, nes tarp mokinių yra gajus mitas, kad studijos užsienyje vienareikšmiškai visada yra gėris, o tuo tarpu Lietuvoje studijuoti neverta.

Tačiau A. Markas pabrėžia, kad studijų kokybė Lietuvoje nėra patenkinama ir ją reikia kelti, taip galimai sumažėtų išvykstančių studijuoti svetur jaunuolių, tuo pačiu sumažėtų ir negrįžtančių jaunuolių.

„Mažinti pačiai emigracijai padėtų studijų efektyvumo didinimas, dubliuojančių programų peržiūrėjimas, ar tikrai jų reikia tiek turėti kiekvienam mieste, universitetų apjungimas, apie tai kalbama eilę metų, bet veiksmų labai mažai. Jei konkrečiai galvoti apie mūsų švietimo sistemą, ji kiekvienais metasi blogėja, nes su ja yra nieko nedarome“, – sako A. Markas.