- Pradėkime nuo teorinio klausimo. Natūraliai žmonės yra linkę labiau rūpintis ir jausti atsakomybę už savo materialinį turtą, ar labiau juo nesirūpinti? Juk žinome, kad kasdienybėje ne visi sprendimai priimami vadovaujantis racionaliu protu – daug ką darome, nes taip tiesiog „patogiau“.
- Negalima apibendrintai teigti, jog žmonės yra linkę rūpintis arba linkę nesirūpinti savo materialiniu turtu. Kai kurie tiesiog rūpinasi labiau, stropiau, atsakingiau, kiti – mažiau, pernelyg nekreipdami į tai dėmesio, nesuteikdami ypatingos reikšmės. Ir tai priklauso nuo daugelio priežasčių: nuo asmenybės savybių, mąstymo, požiūrio į materialinį turtą, taip pat nuo asmens statuso, auklėjimo, net kultūros.
Rūpinimąsi materialiniu turtu galima prilyginti rūpinimuisi kūnu, nes tam tikra prasme kūnas yra mūsų „materialusis turtas“. Kai kurie suaugę žmonės labiau rūpinasi savo kūnu, jaučia atsakomybę dėl sveikatos, sportuoja, sveikai maitinasi, o kiti – kūnu rūpinasi mažiau, valgo nesveikus maisto produktus, neatsižvelgdami į jų galimą žalą, rūko, vartoja alkoholį, visiškai nesimankština.
Tie, kurie mažiau rūpinasi savo sveikata, kartais būna priversti rimtai gydytis – atlikti „kapitalinį remontą“. Beje, dažnai persirgus rimtomis ligomis sveikata imama rūpintis labiau. Bet kartais žmogus ima labiau rūpintis savo kūnu ir nebūtinai dėl sunkios ligos grėsmės. To priežastimi gali būti padidėjęs sąmoningumas, tam tikros informacijos prieinamumas, suvokta atsakomybė, noras gyventi ir įgyvendinti galimybę duoti pasauliui tai, ką savyje turi geriausio.
- Renovacijos kontekste labai aktualu tai, ką galima pavadinti „laiptinės“ arba kitaip dar bendro turto dilema. Nei sienos, nei stogas, nei rūsys, nei tam tikros balkono dalys nėra buto savininko nuosavybė. Tam tikra procentine dalimi jos yra jo nuosavybė, bet didžiąją dalimi vis dėlto ne. Tai yra visų ir tuo pat metu niekino turtas. Kas galėtų motyvuoti atskirus individus priimti šį bendrą turtą kaip savo ir investuoti į jį savo asmeninius pinigus, laiką bei kitus išteklius? Kaip apskritai psichologiškai yra brėžiama riba tarp to, kas yra „mano“ ir to, kas yra „svetima“?
- Psichologijos klasikas Aaronas Beckas yra sukūręs specialų terminą „asmeninė sritis“ (angl., personal domain), kuriuo remdamasis mėgina aiškinti, kaip kyla emocijos. Mes galime šią „sritį“ pavadinti individo „asmeniniu pasauliu“. „Asmeninį pasaulį“ sudaro visa, kas asmeniui emociškai svarbu, reikšminga – jo kūnas, šeima, namai, gimtinė ir t. t.
Jeigu laiptinė ar daugiabučio namo siena „patenka“ į „asmeninio pasaulio“ sritį, tuomet asmuo norės, kad būtų tvarka bei švara, ir piktinsis, jeigu kas nors į tą tvarką ar švarą kėsinsis. Ir priešingai, jei „asmeniniam pasauliui“ priklauso tik būstas, kuriame gyvenama, bet ne laiptinė, tuomet asmuo bus abejingas jos aplinkai bei detalėms ir visiškai nenorės papildomai investuoti į laiptinės priežiūrą, tvarkos joje palaikymą.
Visgi kartais net artimiausia erdvė gali asmeniui būti nereikšminga, jo „asmeninio pasaulio“ ašis nėra koncentruota į materialųjį turtą. Tuomet asmuo gali nesirūpinti net ta erdve, kurioje gyvena ar dirba.
- Kalbant apie daugiabučių modernizaciją, apstu ne tik faktais pagrįstų nuomonių, bet ir įvairių baimių. Šios kolektyvinės baimės pačios savaime gali būti įdomios, nes jos susijusios su namais – sakraliu dalyku. Ar šių gana intensyvių nuogąstavimų šaltinis tikrai yra vien daugiabučių apšiltinimas? Galbūt jų šaknys slypi kur kas gilesniuose ir didesniuose procesuose?
- Kaip žinia, emocijomis galima „užsikrėsti“ kaip virusu – tiek teigiamomis, tiek neigiamomis. Taip pat galima „užsikrėsti“ ir mintimis apie galimą pavojų, katastrofą, net pasaulio pabaigą. „Užkratas“ gali būti ir istorinis, ir kultūrinis, ir psichologinis.
Taigi, kai žmonės išgirsta emociškai stiprią žinią apie įvairius su modernizacija susijusius nesklandumus ar grėsmes, visiškai suprantama ir logiška pačiam pradėti svarstyti: „Vaje, kas bus, jeigu bus...“ Šitaip besvarstant visiškai natūralu pradėti jausti nerimą, nes tai, kas galėtų įvykti, gali būti nebūtinai teigiamas dalykas, gali nutikti ir kas nors neigiamo.
Tokia „baimės ir nerimo pagava“ gali žmones sustabdyti nuo iniciatyvos. Ir vėlgi, tai suprantama reakcija: ar kas nors pats lenda į spąstus?
Taigi, jeigu renovacija suvokiama kaip galimi spąstai, tuomet žmonės, kurie yra protingi, mąstantys individai, pasirinks saugesnį reagavimo būdą: „neįsitraukti, nepradėti, nesusivilioti“. Ir tik jeigu manoma, kad modernizacija – puiki investicija į gyvenimo kokybę, tuomet reagavimas bus visai kitoks: juk tik neprotingi nenori pagerinti savo gyvenimo kokybės, jei tam sudarytos visos sąlygos.
- Nors daugiabučių atnaujinimo procesas – labai demokratiškas, ir gyventojai nuolat ragindami kontroliuoti darbų kokybę bendraujant su statybininkais, su techniniu prižiūrėtoju, administratoriumi ir t. t., nusiskundimų, kad viskas daroma ne taip, vis tiek pasitaiko. Ar radikalus nepasitikėjimas specialistų kompetencija nėra tikroji problema?
- Moksliniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje nelabai pasitikima teismais, policija, politikais, valstybės tarnautojais. Sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Kai kuriuose sektoriuose nepasitikėjimas specialistais yra net apie 7–8 kartus mažesnis nei, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse.
Būtų puiku, jeigu specialistai Lietuvoje būtų kvalifikuoti ir vadovautųsi taisykle „Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su Tavimi elgtųsi“. Manau, su profesine kvalifikacija, tokios vertybinės nuostatos turėtų būti diegiamos dar studijų metais. Jeigu visi galvotų, kaip kito gyvenimą padaryti geresnį, o ne kaip parduoti, uždirbti, pasipelnyti, neabejoju, būtume žymiai laimingesni ir visi gyventume geriau.
- Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Europos Sąjunga (ES) skyrė lėšas daugiabučių atnaujinimui Lietuvoje – bendri įsipareigojimai mažinti aplinkos taršą ir anglies dioksido išmetimus į aplinką. Bet viešojoje erdvėje didžiavimosi dėl to, kad modernizuojant daugiabučius ne tik sumažinamos šilumos kainos, bet rūpinamasi aplinkosauga, nesigirdi. Ar tikrai vienintelė priežastis, dėl kurios gamta nėra svarbi – neaukštas pragyvenimo lygis šalyje?
- Tikrai be galo keista, kad visuomenėje nepaskleista žinia, jog namų renovacija ES traktuojama kaip indėlis sprendžiant klimato atšilimo, gamtos resursų tausojimo klausimus. Žmonės dar nesusieja šių dalykų, panašiai kaip kadaise nebuvo susiejamas rūkymas ir plaučių vėžys. Priežastis ir pasekmė atrodo labai toli viena nuo kitos, sunkiai suvokiamos, sunkiai atsekamas priežastinis ryšys.
Nemanau, kad Lietuvoje gamta yra nesvarbi, nors stulbina kai kurie gamtos netausojimo pavyzdžiai –miškų pakraščiuose suverstos šiukšlės. Visgi Lietuvoje yra žmonių, kurie rūpinasi gamtos tausojimu. Plinta eko-bendruomenių judėjimas, stengiamasi diegti važinėjimo dviračiais kultūrą, lokalaus vartojimo vertybes, statomi ekologiški būstai. Pagal tvarumo rodiklius Lietuva tikrai nėra paskutinėje vietoje iš Europos valstybių. Visgi analizuojant statistinės daugumos sąmoningumą gamtos tausojimo atžvilgiu, stebimas aplinkosauginių klausimų nureikšminimas.
Įdomu, kad tarptautiniai moksliniai tyrimai rodo, jog gamta kaip tik labiau rūpinamasi tose šalyse, kuriose pragyvenimo lygis nėra aukštas. Gamta suvokiama kaip vertybė, nuo kurios priklauso „kolektyvinis viešasis gėris“. Būtų puiku, jeigu Lietuvoje kuo daugiau žmonių suprastų, jog rūpinimasis savo namais ir rūpinimasis gamta yra viena ir ta pati atsakomybė – atsakomybė už tai, kad mes ir mūsų vaikai gyventume tokį gyvenimą, kokio norime.
