Sunki vaikystė
Harley gimė ir užaugo Kaune. „Mano tėvas buvo kariškis. Atvažiavo į Lietuvą, susipažino su mano mama, vedė ir gimiau aš. Mokiausi rusų mokykloje. Prisimenu, kai visi kiemo draugai ėjo pas mano tėvą prašyti, kad mane vestų į lietuvių mokyklą, nes net ir rusų kalbos normaliai nemokėjau, bet tėvas nusprendė kitaip, o jo žodis mūsų namuose buvo paskutinis. Jis kasdien keldavo mane 6 val. ryto ir liepdavo bėgti ilgiausius krosus. Tėvas norėjo, kad eičiau boksininko keliu, bet turėjau lankyti ne tik bokso būrelį, bet ir klasikines imtynes, kovinių menų užsiėmimus, viską. Jis didžiavosi, kad sūnus negeria, nerūko, intensyviai sportuoja. Ir nors sportas man patiko, mokslai buvo užleisti“, – pasakojo pašnekovas. Harley augo su seserimi. Jis buvo tas vaikas, kuris buvo ir mylimas, bet ir labai spaudžiamas. „Aš anksti subrendau. Tėvas buvo labai griežtas, keldavo didžiules audras dėl smulkmenų, bet dabar aš jam už tai esu dėkingas. Jis išmokė disciplinos. Dabar abiejų tėvų nebėra. Vienintelis dalykas, kurio taip ir nesužinojau, kodėl jie mane atidavė šešeriems metams į vaikų namus – internatą-sanatoriją. Ten išmokau išgyventi tarp sunkių vaikų. Buvo labai sunku. Ten mačiau visko: kas yra vagystės, prievartavimai, kaip žudosi vaikai“, – pasakojo Harley.
