Lietuvos darbo biržos duomenimis 2013–ieji metai išsiskyrė išaugusia darbo jėgos paklausa ir sumažėjusia pasiūla. Per metus darbdaviai registravo rekordinį skaičių laisvų darbo vietų - daugiau kaip 240 tūkst., tai yra penktadaliu daugiau negu 2012 –aisiais.
Bedarbio statusas per praėjusius metus suteiktas 9,4 proc. mažiau asmenų negu 2012 m. – 299,6 tūkst. Šių metų sausio 1 d. šalyje buvo registruota 203,5 tūkst. bedarbių. Tai yra 6,6 tūkst. arba 3,1 proc. mažiau negu praėjusių metų pradžioje. Darbo biržoje registruoti neturintys darbo asmenys sudarė 11,1 proc. visų šalies darbingo amžiaus gyventojų. Kodėl Lietuvoje toks didelis darbingo amžiaus bedarbių skaičius? Būtų galima paminėti ne vieną priežastį.
Pirmiausia, Lietuvos darbdavių filosofija. Kuo daugiau darbuotojas turi patirties, tuo jis geresnių rezultatų pasieks. Tačiau galiu paneigti šį mąstymo modelį vaiko auginimo pavyzdžiu. Argi ne tokias dvasines vertybes bei charakterio bruožus turės vaikas, kokias šeima jam išugdys ir išauklės? Tad, manau, kad Lietuvos darbdavys priėmęs jauną, bet motyvuotą (čia jau darbdaviui reikia gebėti atrinkti motyvuotus asmenis) darbuotoją, gali jį „užsiauginti“ tokiu, kokio jam reikia. Bjauriai skamba? Betgi tai logiška ir normalu šiuolaikiniame gyvenime, kai žmogus daugiau ne duoda, o ima.
Antra priežastis, darbuotojų pesimizmas Lietuvos atžvilgiu. Šalies gyventojai, ypač jaunimas yra tiek nusivylę jos politika, ekonominiais ir socialiniais rodikliais, jog net nemąsto baigę vidurinę, ar net blogiau, pagrindinę, mokyklą likti Lietuvoje, kuri juos „užaugino“, t. y. skyrė nemažai lėšų, kad paruoštų juos tolimesniam tobulėjimui gyvenime. Visiškai sutinku su tokiais žmonėmis. Ką mūsų šalelėje galime matyti? Išeik paprastą darbo dieną į centrą ar pakeliauk viešuoju transportu mieste ir išvysi didžiausias mases pensininkų ir studentų. Na gal dar moksleivių. Kodėl taip yra? Gal todėl gal Lietuvoje vyrauja logika, jog darbas galima gauti tik per pažįstamus. Jei jų neturi, tu, šioje valstybėje nesi laukiamas? Būdama šalies patriote galiu tik iš dalies pateisinti šį mąstymą, kadangi jaunam žmogui galima susirasti darbą. Bet... Esu pakeitusi begalės darbų, kurie buvo tikrai ne aukščiausio lygio ir tik aptarnavimo, pardavimo srityje, tokie kaip konsultanto, pardavėjo. Taigi...
Lietuvos švietimo spraga – dar viena priežastis, dėl kurios tiek daug šalyje bedarbių. Stojančių į universitetus skaičius nemažėja, o didėja, bet ar į tinkamas specialybes? Humanitarinius dalykus pasirinkusių studijuoti žmonių yra didžiausia dalis. Kiekvienais metais į vieną specialybę, tokią kaip teisę, vadybą, Lietuvoje „sustoja“ apie 100 ir daugiau studentų. Kyla natūralus klausimas. Kam tiek daug šių specialybių reikia Lietuvai? Mano nuomone, mūsų valstybei reiktų rimtai persvarstyti ir reformuoti švietimą, kontroliuoti studentų skaičių į tokias studijas ir priimti daugiau studentų į medicinines, aukštųjų technologijų studijas. Pažiūrėkime iš kito pusės į stojančiusius absolventus. Kodėl jie stoja į humanitarių dalykų specialybes? Tikriausiai pagrindinė priežastis – lengvesnis mokslas. Vadinasi galima daryti prielaidą, kad jaunimas nori ir lengvų pinigų...
Kodėl čia rašau? Pasiteisinsiu. Nesu didelė pesimistė, tačiau kuo ilgiau būnu Lietuvoje, tuo sunkiau būti patriote. Mąstau apie verslą, bet bijau pradėti. Kiek girdėjau pradėti verslą mūsų šalyje nėra lengva dėl mokesčių „naštos“. Bet nenoriu baigti liūdna gaida. Galime visi pasidžiaugti, kad Lietuva turi net keturis metų sezonus (vienas iš jų šiemet sunkiai ateina). Ją garsina sportininkai, tokie kaip R. Meilutytė, Ž. Savickas, V. Alekna, R. Berankis, J. Šuklinas, P. Vanagas, M. Griškonis, S. Krupeckaitė ir, aišku, krepšininkai. Lietuvai nusipelniusius žmones turėtumėme laikyti ir: J. Statkevičių, G. Dauguvietytę, S. Bareikį, M. Mikutavičių, A. Kaušpėdą bei daugelį kitų Lietuvai nusipelniusių, bet ne tokių garsių žmonių. Kantrybės visiems ieškantiems darbo, o jį turintiems – sėkmės!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!