Septyneri metai prabėgo labai greit. Galimybės leido pamatyti kitas šalis, kiekvieną vasarą su vaikais ilsėdavomes Ispanijoje, nes turejome pamėgtą kurortą. Rodos, taip turėjo būti ir toliau, kol likimas nepakišo savo kojos...
Jis mano gyvenime atsirado netikėtai. Įsiplieskė meilė, nuo kurios pilve skraidydavo tūkstančiai drugelių.Visada laiką leisdavome kartu ir net mintis nekildavo kažkur kažką veikti atskirai. Apkalbų buvo, žinoma, daug, nes žmonės juk retai kada džiaugiasi kitų laime, ypač jei tu svečioje šalyje. Bet mes nekreipėme dėmesio į visas apkalbas ir gyvenome toliau, džiaugdamiesi vieni kitu.
Atėjo vasara ir išvykome atostogų pas jo tėvus į Lietuvą. Džiaugiausi, kad pagaliau galėsiu susipažinti su jais ir širdyje tikėjau, kad priims mane, nes buvau vyresnė už savo mylimąjį. Vėliau supratau, kad labai labai klydau. Ne tokią jie įsivaizdavo draugę savo sūnui. Išsiskyrėme.
Širdis sruvo krauju, išgyvenau, nemanau, kad ir jam buvo gera, nes po kelių mėnesių, praleistų atskirai, mes vėl buvome kartu. Dar beveik vieneri metai laimės... Ir vėl istorija pasikartojo. Lietuva, tėvai ir neapykanta man. Išsiskyrėme ir dabar tikrai visam laikui.
Žmogus, kurį mylėjau visa širdimi, išdavė mane. Negaliu atleisti. Labai skaudu. Stengiuosi gyventi toliau ir nebegalvoti apie visa tai, tačiau nelabai išeina.Kol kas gulu ir keliuosi su ašaromis akyse ir tikiu, kad ateis laikas ir jos neberiedės mano skruostais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo meilės istorija. O gal turite receptą, kaip išgydyti sužeistą širdį?
Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“.