Pasirinkimas: nesupykdyti ar kritikuoti?

 (5)
Šiuo metu vyksta diskusijos dėl to, ką daryti su sudėtingais argumentais paremta ir žmones kritikuojančia pozicija? Yra išsakytos dvi nuomonės - tai Nidos Vasiliauskaitės ir Romo Zabarausko.
© Shutterstock nuotr.

Įsivaizduokime sistemą, kurios nariai nuo pat mažens yra įtikinėjami, kad jie negali nieko patys daryti, o tik pasiduoti aplinkos įtakai. Jie jaučiasi menki, bet to sau nepripažįsta, tai priima kaip visuotinį dėsnį, kaip gravitaciją (apie ją jie negalvoja, kaip ir apie minėtąjį dėsnį).

Tas menkumo jausmas yra nuolatos su tokiu asmeniu: jis negali verkti, nes juk yra berniukas; jis negali priešintis agresijai, nes juk yra mergaitė; jis negali rengtis, kaip nori, ne, jis negali net turėti tokių norų, jis privalo norėti rengtis, kaip nurodo mada, kuri ateina iš kažkur. Ir dar daug dalykų nuo maisto iki vaikų auklėjimo. Tie, kurie bando viešai atsiriboti nuo tinklo, yra pasmerkiami, kaip keistuoliai, „iškrypėliai“ ar dar daugybe būdu.

Sistemos nariams nuolatinis menkumo jausmas (kurį sustiprina mažiau menkų narių matymas) sukelia vidinį susierzinimą, kurį reikia kažkaip išlieti ir taip šiek tiek nuslopinti menkumo jausmą. Yra keletas taisyklių, kurios leidžia legaliai išlieti tą susierzinimą ant už save menkesnių (vyrai ant moterų, vaikai ant kitų vaikų, darbdaviai ant darbininkų, ar tiesiog bet kas ant „iškrypėlių“). Kai stipresnis narys išlieja susierzinimą ant menkesnio, tai menkesnis susierzina. Tada pastarasis turi ieškoti, kur išsilieti.

Atrodytų, kad visas susierzinimas turėtų nusėsti ant pačių menkiausių. Vargu, ar jie atlaikytų tokį susierzinimo kiekį, plūstantį iš visos sistemos. Tokiu atveju sistema turėtų pradėti byrėti nuo apačios ir galutinai subyrėti, nebent būtų pakeistos taisyklės. Šis procesas po truputį vyksta (savižudybės), bet yra stabdomas vidinės menkumo struktūros sudėtingumo (susierzinimas išliejamas nebūtinai menkiausiems, o ir šie tarpusavyje dar gali išsilieti) bei kitų procesų (alkoholis, rizikavimas važiuojant automobiliu, išsiliejimas ant „iškrypėlių“ ir kt.).

Išsiliejimo ant „iškrypėlių“ taisyklės nedraudžia, netgi skatina. Tad visi asmenys, kurie nepasiduoda taisyklėms, turi susitaikyti su galinga atsakomąja reakcija – didžiuliu susierzinimo srautu. Dar geriau – tokiu būdu galima paslėpti ir jausti mažiau savo menkumo.

Yra ir kita priežastis, dėl ko „iškrypėliai“ gauna liejamo susierzinimo bangą – neaiškus jų menkumo lygis. Dažnai nariams keistuoliai pasirodo labai stiprūs, todėl nariai pasijunta labai menki (jie nuolatos linkę sumenkti), todėl stengiasi išlieti kuo daugiau susierzinimo, kad atsistatytų jų menkumo lygis. Šį procesą jie vadina įsižeidimu. Vis dėlto, jie patys nevengia pasinaudoti proga įžeisti – priversti pasijusti kitą menku.

Aprašytą sistemą noriu pritaikyti dabartinei Lietuvos situacijai. Norėčiau susikoncentruoti į susierzinimo ir menkumo kaitą sistemos nariams kontaktuojant su asmenimis už sistemos. Viena iš ydingų Lietuvos sistemos taisyklių pagal Nidą Vasiliauskaitę yra nekalbėti sudėtingai, nekritikuoti silpnesnių dėl to, kad jie yra silpnesni. Kodėl nereikia kalbėti sudėtingai ir nekritikuoti? Pagal Romą Zabarauską to nereikia daryti, nes publicistikoje svarbu ne tik logika, bet ir informacijos pateikimo būdas. Reikia, kad žmonės suprastų ir neįsižeistų. Tad reikia prisitaikyti prie tų silpnesnių.

O kas trukdo tiems žmonėms suprasti sudėtingus dalykus? Ar jie yra tikrai tokie kvaili? Galima būtų sutikti su šiuo teiginiu, bet iškyla minčių apie kitas priežastis. Ką su sistemos nariu padaro sudėtingas ir intelektualus tekstas?

Pradžioje narys pabando paviršutiniškai (kaip yra pripratintas kitų kvailų straipsnių) suprasti tekstą. Bet jam nepavyksta. Sistemos narys galėtų bandyti dar kartą, bet pajunta, kad yra menkesnis už straipsnio autorių. Kyla susierzinimas, reikia jo atsikratyti, apsėda toks ketinimas. Jis lieja susierzinimą kuo garsiau, efektyviau ir efektingiau (šiuo atveju efektyvumas dažnai sutampa su efektingumu). Susierzinimo kyla daug, nes jis jaučiasi daug menkesnis už straipsnio autorių. Kyla klausimas – kaip galima susikaupti ir pabandyti suprasti straipsnį, kai kyla tiek pašalinių jausmų? Galbūt asmeniui ir be šių jausmų nepavyktų suprasti straipsnio, o gal ir pavyktų? Jis juk nepabandė.

Kas būtų, jei straipsnis būtų supaprastintas, būtų cenzūruojama kritika? Tokiu atveju, nariai greičiausiai pasijustų ramiai ir užtikrintai. Jų juk niekas nekritikuoja, tekstas nesudėtingas, daug kartų girdėtas. Viskas gerai, galima toliau žaisti žaidimą. Gal netgi pavyks nusigriebti kokią nors komandą, nepagrįstą nurodymą (pagrįsti neįmanoma, nes tai jau per daug sudėtingų struktūrų reikalaujantis darbas). Pavyzdžiui, būk geras, nesimušk, užjausk artimą, nevok ir t.t.

Deja, kad tokių komandų ateina ir iš kitur, jos liepia daryti kone priešingus veiksmus – neapkęsk kitaip mąstančių, turinčių ar neturinčių kažkokios savybės. Kai nėra argumentacijos, logikos, nėra kritiško mąstymo. Komandos keičia viena kitą, ir galų gale jos pradedamos ignoruoti. Dėl to neužtenka to saldumo, teisuoliškumo ir naivaus noro pakeisti pasaulį. Nes yra norinčių pakeisti tą pasaulį ir į kitą pusę. Jei sistemos nariai bus toliau pratinami prie paprastų, susimąstyti neleidžiančių straipsnių, tai stagnacija tęsis. Tad reikia ugdyti kritišką mąstymą. Todėl reikia kritikuoti. Argumentuotai.

Reikia, kad sistemos nariai suvoktų savo situacijos rimtumą. Reikia parodyti, ne kaip nuostabiai galėtų ir turėtų būti, o kaip baisiai dabar yra. Kaip apsaugoti žmones nuo karo? Priminti ankstesnius karus, kokie jie buvo baisūs ir kankinantys. Kaip parodyti, kad menkumo/susierzinimo sistema yra žalinga? Reikia parodyti, kaip ji sukelia konkrečius padarinius. Būtent patį sukėlimo procesą, o ne tik pačius padarinius, nes padariniai matomai labai dažnai.

Deja, žmonėms nelabai rūpi mokslinis ir argumentuotas šių padarinių pasekmių aiškinimo būdas. Tad kaip tik reikia rašyti daugiau sudėtingų ir kritikuojančių straipsnių bei mažiau paprastų ir guodžiančių, kad žmonės pratintųsi. O pasistengę, jie gali suprasti daugiau nei iš jų tikimasi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (30)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (342)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (53)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (490)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (478)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.