Nesijausk pranašesniu už mus – nerašyk/nekalbėk/nemąstyt/neintonuok taip, kad mes nesuprantam. Kvėpuok mūsų sudususiu dulkėtu oru ir nežiūrėk į žvaigždes. Nes juk niekuo tu ne kitoks (tik mes tavęs nesuprantam). Nuleisk kartelę. Duok protezą. Mikliau! Pagerbk mus sukramtydamas ir į burną įdėdamas – antraip kas per nelemta arogancija manyti, kad mes ir patys dantis turime bei valgyti mokame?

Šita „žemės dvasia“ yra atgrasiausias dalykas po saule (atgrasiau nebent yra pataikavimas jai ir jos kultivavimas). Iš tiesų negerbti publikos – tai laikyti ją protiškai atsilikusiais kvaileliais, neturinčiais interneto, neišlaikiusiais bent teksto suvokimo egzamino, nesmalsiais ir nevertais savo pagrindinėse medijose rasti nieko sudėtingesnio už pranešimą apie išgelbėtą katiną ar ašaringas žinutes „pamilkite kaimynus – jie irgi žmonės kaip jūs“. Ir manyti, kad Lietuva – tai Statistinis Komentatorius (aš apie Lietuvą manau geriau).

Nida Vasiliauskaitė
Argi kultūrinio valstiečio sąmonėje egzistuoja toks daiktas kaip ironija (o gal galite surasti šiam baisiam nesuprantamam graikizmui lietuvišką atitikmenį)? Ne. Jis žino ir skiria tik „rimtą kalbą iš dūšios“ ir „patyčias“ (na, tokias kaip kaimo bernų): kas ne pirma – jam antra.
Todėl stebiuosi neatsistebiu kultūra (ir ypač progresyvia jos dalimi), kuri nenuvalkiotas metaforas, negirdėtus terminus, sudėtingesnes konstrukcijas priima kaip intencionalų įžeidimą savo nemokšiškumui (apie kurį net nežinotum, jei patys nuolatiniais skundais nepraneštų), o ironiją, sarkazmą, bet kokį netiesioginį kalbos režimą ir antipatiją (pavadinkime) „personažui iš vasarinių Palangos gatvių“ (NE, tai ne „kiekvienas žmogus, nuvykęs į Palangą“, tai personažas) suvokia kaip... radioshow tipo primityvių patyčių-dėl-jų-pačių srautą (ir jo alternatyvą įsivaizduoja kaip drėgną lipnų „mielieji, jūs tose gatvėse su savo poreikiais, papročiais, humoru ir daug jausmų – nuostabūs, jaučiu jūsų skausmą, trokštu jus apkabinti“).

Kažkas čia LABAI BLOGAI su percepcija, su skiriamąja geba.

Gerbti ir mylėti šitą kultūrą (arba jos vardu reikalauti jai meilės ir pagarbos) – reiškia būti jos dalimi ir norėti, kad niekas niekada nesikeistų. O tai, ko gero, blogiausia, kas gali nutikti. Blogiau net už buvimą vergvaldžiu plantatoriumi ar „beširdžiu žudiku maniaku“.

Amžinasis „iš kur tiek pykčio, pagiežos ir neapykantos“ refrenas, lydintis visą mūsų Cause, vienija neįtikėtinai platų spektrą: nuo neraštingo anoniminio pro-naciuko iki „senų laikų inteligento“ iki „visada jūsų ir su jumis“ tipo naujos kartos kairiųjų. Metas paklausti: o KOKIE LĘŠIAI ir KODĖL rodo tokį vaizdą? Ir ar išties taip skiriasi visi minėti personažai, JEI juos vienija TOKIE LĘŠIAI?

Nida Vasiliauskaitė
Kartais toji gelbstinti empatija išpurvintiems ar išsipurvinusiems virsta empatija purvinumui ir purvui.
Maksimaliai paprastas palyginimas: žmogui duoda paragaut prarūgusio „Tauro“ alaus, jis susiraukia ir sako: „Viau, negersiu. Labai blogas, nes...“. Ir pratrūksta choras aplink: „Koks tu piktas, jokios empatijos, ko čia savo neapykantą lieji, tu toks anoks **!!!“ Arba paskaitai Jono Steikūno eilėraštį ir spindulingo juoko euforijoje suki jį aplink pirštą kaip Grafomano amuletą: „Jokios pagarbos kūrybiniams proveržiams, o tu pavydi, tavo vaikystė buvo sunki, baik liet pagiežą!“, - rėkia empatikai žmonijos mylėtojai.

Kas norima, kad žmoguje nutiktų (arba nebūtų įvykę), kai reikalaujama iš jo tokios „meilės“, o lęšiai vis rodo „neapykantą“? Nors galiausiai nieko stebėtino: argi kultūrinio valstiečio sąmonėje egzistuoja toks daiktas kaip ironija (o gal galite surasti šiam baisiam nesuprantamam graikizmui lietuvišką atitikmenį)? Ne. Jis žino ir skiria tik „rimtą kalbą iš dūšios“ ir „patyčias“ (na, tokias kaip kaimo bernų): kas ne pirma – jam antra. Ir tada lietuviškoje dešinėje veši būtent tokia kaimo bernų patyčių kultūra, o ja nepatenkinti žmonės kairėje alergizuoja viskam, kas nėra „kalba iš dūšios“, nes lygiai taip pat mato tik dvi spalvas.

Todėl neprošal sukramtyti (kas išties yra pakankamai įžeidus gestas, bet jei „žmonės prašo“…): minėtieji „mažutėliai“ gali būti prezidentais ir naftos magnatais, gali baigti Kembridžą (retesnis atvejis), o gali vairuoti vilkiką, dirbt vidurinės grandies vadybininku ar mokytoju, šokti su „žvaigžde“ ar elgetauti, gyventi Vestende, Balbieriškyje ar Somalio kaime, maitintis langustais ar žirnių koše, būti sveiki kaip stirnos ar sirgti hepatitu, turėti idealią muzikinę klausą arba ne – JOKIO skirtumo. Čia ne apie tai. O apie ką? Tarkime, apie spiritus movens, apie psichinę autonomiją, apie potencialą būti asmeniu, su akimis, ausimis, sąmone ir sprendimo galia, o ne socialinio cunamio lašu (reikalaujančiu „pagarbos“ savo aklumui, agresijai ir kvailybei), t.y. BŪTI apskritai.

O reziumuoti galima taip: kartais toji gelbstinti empatija išpurvintiems ar išsipurvinusiems virsta empatija purvinumui ir purvui. Keistu „vežimusi“ STOKA, VARGU, NEGALIA, LIGA, NELAIME. Pvz., SSSR heroizuotas nuo darbo sudiržęs kūnas ir veidas, nepaliestas jokios sudėtingesnės už naivų optimizmą emocijos ar minties. O hipsteriai liaupsina Rožytę. O anarchistai – „paprastą bachūrą“. Čia Kairė? Ne, patyčių forma, pragmatinė veidmainystė arba some dirty Secret. Reakcija tik rodo, SU KUO kai kurie tikresniais kairiaisias už mus save laikantys žmonės iš tiesų solidarizuojasi ir ko jie nori – ir toliau anarcho-hipsteriškai glostyti savo sąžinę „meile mažumui“ ir kad niekas realiai niekada nebūtų kitaip.

Tad apie „nesidemonstravimą“ pradžioje neatsitiktinai: „empatijos vargui“ logika yra ta pati, kuri funduoja ir homofobiją bei kitus kraštutinės dešinės PATYČIŲ diskursus. Būtent šie žmonės nori, kad kiti būtų dar mažesni ir už juos; ir kad nebūtų didesnių.