Turiu pasakyti, kad daugumai, kaip ir man iš pat pradžių, negatyvią nuomonę buvo sudaręs vien tas žodis – alus. Na, sportuoji, sveikai gyveni, o čia prie finišo į rankas – skardinė alaus. Kas čia? Krepšinio varžybos?
Bėgome su kolektyvu, tai turėjome gražios kalbos apie tai. Mano daugiau bėgiojantis kolega įtikinėjo, kad nieko čia blogo ar stebėtino. Tokia praktika duoti nealkoholinio alaus finiše kai kur užsienyje įprasta. Jis bėgo kažkur Vokietijoje, sakė, irgi davė. Garsiajame Bostone maratone irgi lyg vaišina. Tai čia gal kažkokia pasaulinė tendencija į Lietuvą ateina? Nežinau, kaip ten yra iš tiesų, bet, turiu pripažinti, skardinė alaus atbėgus atgaivino, o ne apsvaigino. Sudaužėme su kolektyvu ir pasidžiaugėme įveikta distancija, kad ir nedidele, kažkokia ir šventė pasijuto, o ir parvairuoti galėjau. Ir ką mačiau aplink – žmonės laimingi gurkšnoja, daužia skardinėmis, fotografuojasi, tai kažkaip dingo skepsis.
Galiausiai net pagalvojau, kad per daugiau renginių galėtų būti bent dalis alaus – nealkoholinio. Pagurkšnoti kažką juk dažnai norisi, o ir be laipsnių jausmas, ir skonis panašus. Be to, aikštė pakankamai tvarkinga buvo, ne taip, kaip po kai kurių kitų masinių renginių mieste.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!