Lietuvių šeima Norvegijoje: be pagražinimų – apie bėdas ir džiaugsmus

 (314)
Jau greitai bus trys metai, kai atvykau į Norvegiją. Atvykau čia su savo šeima. Mano vyras dirba Norvegijoje jau 7-8 m. Aš su vaikais tuo metu gyvenau Lietuvoje - buvo labai sunku: trys maži vaikai, o visos problemos, bėdos man vienai...
© Vida Press

Nusprendėme ateitį kurti kartu svečioje šalyje Norvegijoje. Pradžia buvo labai sunki todėl, kad nemokėjau kalbos. Anglų k. čia beveik niekas nekalba. Mėginau įsidarbinti, bet veltui... Visi prašo bent minimalių norvegų k. žinių. Pradėjau vakarais lankyti kalbos kursus, dienomis negalėjau, nes turėjau prižiūrėti vaikus.

Vietos darželyje pirmaisiais metais negavome. Čia gan didelė bėda darželių atžvilgiu. Į darželį vaikai registruojami tik vieną kartą per metus, vasario 1 d. - kovo 1 d. Ir tai, jei vaiką užregistravai į darželį, dar neaišku, ar tu jį gausi, o gal gausi darželį, kuris yra 15-20 km nuo namų... Čia tavo teisė rinktis,i msi šitą vietą ar ne. Jei ne - dar metus lauksi.

Imigrantų mokykla nepatiko

Vyriausias sūnus buvo beveik septynerių, kai atvykome į Norvegiją. Pirmiausia paskambinome į mokyklą, kuri buvo arčiausiai mūsų namų, jie pasakė, kad mes turime kreiptis į „kommuna“ (liet. savivaldybė). Nuėjus ten mums pasakė, kad mūsų sūnus privalo eiti į „Mottak skole“ (liet. imigrantų mokyklą). Ji buvo nutolusi 15 km nuo mūsų namų. Iš pradžių sūnų į mokyklą vežiodavau pati, vėliau jis važinėjosi autobusu. Bet būtent ta „Mottak skole“, manau, ir sugadino mūsų sūnų. Ten nebuvo jokių taisyklių, vaikai darydavo, ką norėdavo.

Mokiniai ten buvo suskirstyti į klases pagal amžių. Mūsų sūnus mokėsi klasėje, kurioje buvo gal 15-ika vaikų. Jų amžius – 6-10 m. Mokytoja – viena, kartais būdavo ir mokytojos padėjėja. Aš buvau pakraupusi, kai vieną dieną grįžęs iš mokyklos mano sūnus paklausė - „Mamyte, kodėl čia niekas nesimoko, kodėl mums neužduoda namų darbų... Mes tik televizorių per pamokas žiūrim“.

Tada pradėjau lankytis mokykloje, kalbėtis su mokytoja. Iš tikrųjų viskas taip ir buvo...Vaikai labai dažnai per pamokas žiūrėdavo televizorių arba tiesiog žaisdavo futbolą kieme. Mokytoja man argumentavo vieną dalyką, kad šioje mokykloje vaikai mokosi tik norvegų k., tik į tai kreipiamas dėmesys. Matematika, anglų k. ir kiti dalykai yra nesvarbūs.

Mano sūnaus klasėje mokėsi vaikai iš įvairiausių vietų – Pakistano, Afrikos, Rumunijos... Vaikai mokykloje dažniausiai kalbėdavo savo kalba... Jokios sūnaus pažangos norvegų k. atžvilgiu nemačiau. Tad savo dabartinės mokyklos direktorės dėka po 8 mėn. mano sūnus perėjo į normalią norvegų mokyklą, kuri buvo vos už 4 km nuo mūsų namų. Žinoma, jam iš pradžių buvo labai sunku, nes „Mottak skole“ jis galima sakyti nieko nesimokė, tik tai, ką aš papildomai ruošdavau su juo namuose. Dar Lietuvoje buvau nusipirkusi daug įvairiausių mokymo priemonių, pratybų ir pan. Norvegijoje leidžiant vaiką į mokyklą nieko nereikia. Mokykla viską duoda – knygas, pratybų sąsiuvinius, pieštukus, trintukus...Vienas dalykas, kurį turėjome nupirkti, tai kuprinė.

Norvegijoje vaikai mokyklą pradeda lankyti nuo šešerių. Mūsų sūnus tais metais, kai atvykome, pradėjo lankyti iš karto antrą klasę. Normalioje norvegų mokykloje sūnus susirado daug draugų, pradėjo lankyti sporto mokyklą, gavo papildomų norvegų k. pamokų. Žinoma, mokymosi sistema yra daug žemesnio lygio nei Lietuvoje, bet negalima sakyti, kad jie nieko nesimoko. Šiandien mano sūnus jau baiginėja ketvirtą klasę, jaunėlis – pirmą.

Norvegijoje skiriamas labai didelis dėmesys vaikams. Sporto mokykloje treneriais dirba patys tėvai. Algų niekas jiems nemoka. Jie treniruoja vaikus savanoriškai. Per metus už vaiką mokame 300 kronų simbolinį mokestį būtent „Idrettskole“ (liet. sporto mokyklai).

Visą laiką būna lauke

Šiuo metu gyvename visai šalia mokyklos, iki jos vos 5 min. kelio.Vaikai į mokyklą eina vieni. Pamokos jiems prasideda 9 val. ir tik 9 val. jie įleidžiami i mokykla. Iki 9 val. visi vaikai turi būti lauke, nepaisant to, koks yra oras. Nuskambėjus skambučiui visi vaikai sustoja į eilutę ir po vieną eina į mokykla, prieš tai pasisveikindami su savo mokytoju - paduodami jam ranką. Avalynę visi mokinukai turi pasikeisti, mokykloje nešiojamos šlepetės arba basutės.

Rąstiniai namai Norvegijoje
Rąstiniai namai Norvegijoje
© Bendrovės nuotr.

Visų pertraukų metu vaikai turi būti lauke. Tai privaloma, nesvarbu, kokios yra oro sąlygos. Tad rudenį, žiemą, pavasarį mūsų vaikai neišlenda iš guminių batų ir rūbų nuo lietaus. Mums tai jau įprasta - norvegijoje be galo daug lietaus, tas lietus kitoks nei Lietuvoje. Čia kai lyja, tai lyja savaitėmis, mėnesiais be sustojimo... Bet mes jau pripratome.Vaikai irgi laimingi žaidžia lietuje, dalyvauja futbolo varžybose ir pan. Čia tai natūralu.

Norvegų vaikai labai daug būna lauke. Mūsų jaunėlis, kuris lanko pirmą klasę, vieną kartą per savaitę vietoj pamokos išvažiuoja į kelionę. Vaikai mokytojus vadina vardais, Norvegijoje jie yra kaip draugai. Ir kas dar buvo keista, tai kad čia priimta švęsti gimtadienius, bet tik su tos pačios lyties vaikais. Jei tarkim yra mano sūnaus gimtadienis, į gimtadienį kviečiami visi berniukai iš tos klasės. Pagrindiniai patiekalai, kuriuos norvegų vaikai valgo gimtadieniuose, mane irgi nustebino: „hot-dogai“ arba „hamburgeriai“, „Coco- cola“ ir šokoladinis pyragas. Saldumynų diena norvegų vaikams – šeštadienis, ir tik šeštadienį jie gauna saldainių. Tai man buvo irgi keistenybė.

Privatus darželis – rojus vaikui

Po atvykimo į Norvegiją prabėgus metams, mūsų mažyliai gavo darželį, bet, žinoma, ne ten, kur norėjom, o už 15 km nuo namų. Bet ėmėm tai, kas duota. Iš pradžių buvo labai baisu, kaip vaikai reaguos ir pan., kaip jie išmoks tą norvegų k., bet labai gerai, kad jie buvo dviese. Dukrytei buvo 3 m., jaunėliui sūnui buvo 5,5 m., kai jie pradėjo lankyti darželį. Darželis, į kurį gavome vietą, buvo privatus. Iš pirmo žvilgsnio pasakytum, kad tai tiesiog gyvenamasis namas su didele aikštele vaikams lauke. Darželis iš tikrųjų buvo labai jaukus, vaikai jautėsi kaip namie.

Šiame darželyje buvo tik 13 vaikų, bet ne visi jie lankydavo darželį kiekvieną dieną. Maniškiai jį lankė penkias dienas per savaitę. Tai neįprasta norvegams, tačiau mes norėjome, kad mūsų vaikučiai išmoktų kalbą, kad nebūtų jokio kalbos barjero pradėjus lankyti mokyklą. O kalbą jie išmoko labai greitai. Maždaug po dviejų mėnesių jie jau visiškai kalbėjo norvegiškai.

Iš pradžių buvo visko... Bet jie buvo dviese, jiems buvo lengviau. Norvegų vaikai ko nors jų klausdavo, jie iš pradžių atsakydavo lietuviškai, bet greit įsitraukdavo į žaidimus su kitais vaikais. Tame darželyje vaikai buvo nuo 0 iki 6 m., gal trims vaikams buvo mažiau nei vieneri. Tai mano dukrytei būdavo tikras džiaugsmas... Jie atstodavo jai gyvas lėles.

Personalas buvo nuostabus. Dvi iš dirbančiųjų auklėtojų buvo šio darželio bendrasavininkės.Vienos pamainos metu būdavo 3-4 auklėtojos. Vaikams dėmesio užtekdavo per akis. Mūsų dukrytė grįždavo ir su nulakuotais nagučiais, ir su padažytom lūpytėm... Parsivesdavo auklėtojos vaikus ir namo dienos metu, kepdavo dešrelių ant grilio, be galo daug vaikščiodavo, kiekvieną dieną vis kur nors eidavo, patalpų viduje labai mažai būdavo.

Tuos, kurie visai mažiukai, susidėdavo į vežimėlius - ir į lauką. Lietuvoje mūsų vaikai neišbrisdavo iš ligų. O čia jau greitai būsime tris metus, o sirgę - gal tik vieną ar du kartus. Manau, daug ką lemia tai, kad vaikai labai daug būna gryname ore.

Praėjus metams, kai vaikai pradėjo lankyti darželį, personalas surengė nuostabią atsisveikinimo šventę vaikams.Vaikai galėjo net nakvoti darželyje. Tai buvo tikras džiaugsmas vaikams. Šitą darželį minėsim tik geruoju ir prisiminsim tik gerais, šiltais prisiminimais. Ir dabar sutikus bet kurią auklėtoją yra tiesiog malonu pakalbėti. Štai ir per Velykas buvome aplankyti darželio su vaikais. Buvo tikrai nuostabu.

Valstybiniame darželyje nemaitina šiltu maistu

Šiuo metu mano dukrytė lanko kitą darželį, kuris yra gal vos už 3 min. nuo namų. Jis kaip diena ir naktis skiriasi nuo privataus. Valstybinio darželio grupėje 28 vaikai nuo 4 iki 6 m. Darželis yra didelis, vaikai suskirstyti pagal amžių į grupes: 0 - 2 m., 2 - 4 m., 4 – 6 m. Personalo mūsų grupėje ne tiek ir daug - 28 vaikai ir gal 3-4 auklėtojos.

Vaikai taip pat labai daug laiko praleidžia lauke. Šis darželis dirba nuo 6.30 iki 17 val., privatusis dirbo nuo 7 iki 16.30 val. Maistas panašus, tik tiek, kad privačiame darželyje vaikai 1-2 k. per savaitę gaudavo šilto maisto ir daug daug daržovių ir vaisių. Valstybiniame darželyje vaikai praktiškai negauna šilto maisto, tik sumuštinius, retai kada duodami vaisiai ar daržovės. Iš pradžių buvo tikrai keista, kad čia niekas neguldo vaikų pietų miego, niekas neduoda šiltų košių...

Privačiame darželyje mes tiesiog gaudavome viso mėnesio planą ir žinodavome, valgys šiandien mūsų vaikai šiltą maistą, ar ne, ką jie veiks, kur jie eis. Valstybiniame darželyje šito nėra. Taip, dabar kiekvieną mėnesį irgi gauname planus, bet maistas ten neįtrauktas, tik parašyta tema, ką vaikai veiks. Vis dėlto svarbiausia, kad mūsų dukrytė yra laiminga. Jai patinka eiti į darželį. Pusryčių ji ten negauna, tad turi pavalgyti namuose. Jei ne - privalo įsidėti sumuštinį į dėžutę.

Lietuvių šeima Norvegijoje: be pagražinimų – apie bėdas ir džiaugsmus
© Asmeninio archyvo nuotr.

Norvegų kalba – kaip paukščių

Na, o aš 1,5 m. vakarais ėjau į kursus 2 k. per savaitę. Mokytis norvegu k. - labai brangu. Kaip seksis labai priklauso nuo to, kokią mokytoją gausi. Išsilaikiau „prøve 2“ - tai egzaminas. Po šito dar seka „prøve 3“ ir Bergeno testas. Bergeno testą išlaikius jau gali sakyti, kad norvegų k. tikrai moki.

4 mėn. prabėgus nuo tos dienos, kai čia atvykome, aš pradėjau lankyti praktiką senelių namuose. Tai buvo mano pačios iniciatyva. Ėjau gal 5-6 k., kol priėmė, aš dar net kalbėti norvegiškai nemokėjau, kalbėjau angliškai, šiek tiek įterpdama norvegų k. žodžius. Jiems patiko mano užsispyrimas, mano pasiryžimas, o tuo labiau, kad buvau bendrosios praktikos slaugytoja.

4 – 5 mėn. ėjau į praktika kaip į darbą, be jokio atlygio. Tai dariau būtent dėl savęs, dėl kalbos, kad ją išmokčiau. Juk vien kursų neužtenka, reikia daug daug bendrauti, girdėti kalbą kasdien. Iš pradžių buvo labai sunku, po varginančios dienos atsisėsdavau į automobilį ir verkdavau. Norėjau šimtą kartų viską mesti, man tai buvo paukščių kalba.

Dieną 7.45-15 val. eidavau į praktiką, popiet 18 – 19.30 val. į kursus. Buvo minučių, kai maniau, kad jau viskas, išprotėsiu. Be to, dar namai, šeima, trys vaikai, visa namų ruoša... Bet dabar aš matau, kad aš ne veltui tiek dirbau, tiek aukojausi...

Lietuvos ilgisi

Šiandien aš – bendrosios praktikos slaugytoja, dirbanti Norvegijoje. Autorizaciją dėl darbo gavau labai greitai - per 3 mėn., ir ją gavau visam gyvenimui. Nereikia jos prasitęsti taip kaip Lietuvoje kas 5 m. Darbas visai šalia namų, tik 5 min. kelio.

Esu seselė, kuri važinėja pas ligonius į namus. Darbas labai įvairus - vienam užtenka tik pokalbio ar užtepti duonos riekelę, kitam reikalingi gan stiprūs medikamentai... Ligoninėje pacientai būna labai trumpai, vos kelias dienas. Visas gydymas yra namuose ir jį atliekame mes - „hjemmesykepleier“ (liet. namų seselės ). Lankomi nėra vien seni žmonės, yra daug jaunų, kurie sėdi vežimėliuose ir pan. Artimiesiems nereikia jais rūpintis, jais rūpinamės mes.

Pas kai kuriuos ligonius važiuojame net 4 - 5 k. per dieną. Sunkūs onkologiniai ligoniai turi teisę rinktis, ar jie nori paskutines dienas likti namie su namiškiais, ar praleisti jas tam skirtame skyriuje ligoninėje. Jei jie nusprendžia likti namie, gauna visą pagalbą. Mes ir naktimis lankomės pas juos. Artimieji taip pat dalyvauja šiame procese, jie padeda ligoniui morališkai, tiesiog būna, bendrauja...

Mane Norvegijoje labai nustebino ryšys tarp gydytojo ir slaugytojos. Jie tiesiog bendrauja telefonu. Aš taip pat tų gydytojų net nesu mačiusi, bet kalbėjau milijonus kartų, nes kai kas nors neaišku, skambiname šeimos gydytojui ir tariamės. Ryšys yra tikrai labai glaudus. Žinoma, darbe tarp kolegų visada jausis tai, kad aš esu ne norvegė, bet aš esu laiminga, nes mano pacientai labai gražiai atsiliepia apie mane. Jie labai puikiai mane priėmė.

Svarbiausia, aš suprantu juos, jie supranta mane, o tai didelis pliusas, kadangi Norvegijoje yra beprotiškai daug dialektų. Tik pavažiuok kokius 20 km - jau jie kalba kitaip. Iš pradžių buvo tikrai sunku, o dabar jau įpratau. Aš esu laiminga ten, kur mano vaikai yra laimingi. Žinoma, nostalgija Lietuvai visada išliks. Jos ilgiuosi beprotiškai... Bet kol mūsų vaikai užaugs, mano gyvenimas bus Norvegijoje.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.

„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.

Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.

Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?

Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis

Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (329)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (101)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (98)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (86)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.