Londonas yra didelis miestas, daug skirtingų rasių bei tautybių, žaibiškas gyvenimo tempas bei aukštos pragyvenimo kainos.
Pavargau čia nuolat jausti tautinę diskriminaciją dėl savo gimtinės (vis tie patys nuvalkioti rytų europiečio stereotipai). Atsibodo nelygybė uždarbio klausimu. Pavyzdžiui, dešimt klasių baigusio ir kalbos nemokančio statybininkėlio užmokestis yra didesnis nei diplomuoto specialisto. Arba valytoja, kurios alga siekia 10 svarų per valandą, prilygsta maniškei, nors trejus metus krimtau mokslus ir biure praleidžiu po 9 ir daugiau (jei projektai spaudžia) valandų per dieną.
Atsibodo girdėti pagyrūniškus tautiečių pasipasakojimus, kaip čia gerai, kaip čia pinigai ant medžių auga (nutyli tą faktą, kad gyvena Rytų Londono rajone, sename britiškame name su dar penkiais kitais namo gyventojais ir dirba po 15 valandų per parą, 7 dienas per savaites). Atsibodo kiekvieną dieną po dvi valandas praleisti važiuojant metro... Vienu žodžiu, atsibodo dirbti ir mokėti mokesčius svetimai šaliai, kurioje vis tiek nesijaučiu sava.
Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų. Nelaikau savęs antraja Julija Tymošenko, bet tikiu, kad Lietuvoje gyventi ir kurti tikrai galima!
Aš renkuosi būti didele žuvimi mažame tvenkinyje, nei maža žuvim didelėj jūroj. Aš renkuosi šnekėti savo kalba, dirbti ir gaivinti rinką Lietuvoje. Aš renkuosi būti savimi ir neapsimetinėti. Daugiau nenoriu pataikauti svetimai kultūrai bei bandyti pritapti prie britiško gyvenimo būdo (kuris man asmeniškai yra nesuprantamas ir net priešiškas).
Galiausiai noriu matyti visus metų laikus, o ne pastovų rudenį. Noriu prisidėti prie politinio Lietuvos gyvenimo ir padėti Lietuvai tapti modernia europietiška šalimi! Aš tikiu, kad Lietuvoje reikia jaunų, išsilavinusių ir pozityvių žmonių.
Noriu savo artimus žmones matyti daugiau nei tris kartus per metus. Noriu, kad emigrantai nustotų keikti Lietuvą ir visaip ją niekinti gyvendami svetur. Nors po to vis vien eina į lietuvišką parduotuvę pirkti duonos ir serga žiūrėdami krepšinio rungtynes. Užtenka tų dvigubų standartų. Nes tik negerbdamas savo šalies, tu negerbi pats savęs.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prieš 14 metų mokyklą baigusi DELFI skaitytoja sakė pamėginusi suskaičiuoti, kiek gi bendraklasių išvyko iš Lietuvos – pasirodo, šis skaičius siekia net 40 proc.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi: kiek gi žmonių, su kuriais kartu mėginote įsitvirtinti gimtojoje šalyje, ją paliko? Papasakokite, kokios priežastys lėmė, kad bendraamžiams teko išvykti – o gal jie ketina grįžti? Kas paskatino jus nesekti (ar sekti) jų pėdomis? Laukiame Jūsų istorijų el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.
Konkursas vyks iki vasario 25 d. Dviejų įdomiausių pasakojimų autoriais laimės po du bilietus penktadienį, kovo 28 d. apsilankyti Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre, spektaklyje „Mūsų klasė“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: