Mano tėveliai pradžioje padėjo labai daug, nes tuo metu darbo neturėjau, o ir Lietuvoje nebuvau dirbusi. Kainos Londone yra beprotiškos. Vien tik transportas su studento nuolaida man per mėnesį kainuoja 360 litų. Maistas man vienai kiekvieną savaitę kainuoja apie 130 litų ir tai - tik patys pagrindiniai produktai kaip makaronai, pienas, balta duona, salotos, pomidorai, obuoliai, jogurtas, sviestas ir pan. Apie mėsos produktus net nekalbu, jų kaina per aukšta.
Kur jau kalbėti apie nuomos kainą! Kiekvienas būsto savininkas prašo nuo 2 100 litų užstato. Per mėnesi moku daugiau nei 1700 litų dydžio nuomą. Apvaliai paskaičiavus mano tėveliai turėjo pakloti daugiau nei 5000 litų, kad mane išlaikytų. Tokia suma daugiavaikiams tėvams yra labai didelė, turiu dar du jaunesnius brolius ir seserį. Juos irgi reikia leisti į mokyklą, būrelius, mokyklos išvykas, pamaitinti ir aprengti.
Londone darbo ieškojau gal du mėnesius. Dauguma į tavo CV neatsako ir tai, žinoma, atvykėlį liūdina. Tačiau po ilgų ieškojimų vienintelė įmonė, kuri atsakė buvo „Inditex“, kuriai priklauso tokie parduotuvių tinklai, kaip „Zara“, „Bershka“, „Stradivarius“, „Pull&Bear“ ir t.t.
Buvau pakviesta į porą interviu, laukimo metas, kai nežinai, ar tave priims, yra labai sunkus. Prieš išvažiuojant į Londoną su tėvais buvome nutarę - jeigu man nepavyks gauti darbo privalėsiu grįžti i Lietuvą, tėvai tokių piniginių sumų neišgalės mokėti. Aš grįžti kaip pralaimėtoja ir nieko nepešusi negalėjau. Aišku, noras tai padaryti buvo ir yra, bet žinojimas, kad teks stovėti prieš namiškius ir sakyti „Atleiskite, man nepavyko“ laikė ir toliau tvirtai mane laiko užsienyje.
Net verkiau iš laimės, kai mane priėmė dirbti „Zara“ parduotuvėje. Tuo metu turėjau dvi mintis - kaip apsidžiaugs tėvai ir kad pagaliau man kažkas pradėjo sektis. Darbas šioje parduotuvėje labai sunkus. Lietuvoje mes tiek lankytojų neturime, nes tai mums palyginus brangus prekinis ženklas.
Londone „Zara“ parduotuvėje apsilanko tūkstančiai žmonių. Per dieną „Zara“ uždirbama apie 30 000 svarų, tai yra apie 130 000 litų. Kad išlaikyčiau savo darbo vietą, privalau dirbti bent apie 30 valandų kiekvieną savaitę. Apie kažkokį taupymą net kalbėti sunku, visas mano atlyginimas išleidžiamas nuomai, transportui, maistu, kartą ar du per mėnesį nueinu su draugais į kavinę. Nenutylėsiu, bet pasitaikydavo dienų, kai sėdėdavau išvis be pinigų ir maitindavausi makaronais ar ryžiais.
Jauno žmogaus gyvenimas, kai reikia ir dirbti, ir mokytis nepaprasti sunkus, tai daug ištvermės tiek fiziškai, tiek psichologiškai reikalaujantis darbas. Namiškių ilgesys yra nepakeliamas, tapau be galo jautri ir vos pagalvojusi apie šeimą tuoj pat puolu į ašaras. Jokio draugo neturiu, jokių giminaičių šalia taip pat, tad per tokį skausmą tenka keliauti visiškai vienai. Su namiškiais bandau kiekvieną dieną pakalbėti per „Skype“, kad išvis nepulčiau į neviltį. Kai labai sunku, paskambinu savo geriausiai draugei, kad mane pradžiugintų.
Giliai širdyje tikiu, kad šis nelengvas darbas man ateityje atsipirks. Man dar liko dveji studijų metai. Po jų labai noriu sugrįžti į Lietuvą. Aš noriu matyti, kaip mano broliai baigia mokykla, parsivesti sesę iš pamokų, noriu matyti savo tėvus laimingus. Visiems emigrantams norėčiau palinkėti stiprybes ir, žinoma, sugrįžti namo – į Lietuvą. Kaip sakoma‚ visur gerai, bet namuose geriausia.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.
„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.
Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.
Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?
Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: