Emigrantės gyvenimas Londone: verkė iš laimės gavusi darbą parduotuvėje

 (194)
Atvykau į Londoną 2013 metų rugpjūtį. Buvau labai laiminga, kad turiu galimybę studijuoti užsienyje. Atrodė, lyg visą gyvenimą svajojau apie studijas toli nuo namų ir turbūt nebūsiu vienintelė, kuri pagalvojo „O ką ta Lietuva?“. Jeigu būčiau žinojus ar kas nors man būtų pasakęs, kaip čia jausiuosi, niekad gyvenime nebūčiau blogai pagalvojus apie Lietuvą.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Mano tėveliai pradžioje padėjo labai daug, nes tuo metu darbo neturėjau, o ir Lietuvoje nebuvau dirbusi. Kainos Londone yra beprotiškos. Vien tik transportas su studento nuolaida man per mėnesį kainuoja 360 litų. Maistas man vienai kiekvieną savaitę kainuoja apie 130 litų ir tai - tik patys pagrindiniai produktai kaip makaronai, pienas, balta duona, salotos, pomidorai, obuoliai, jogurtas, sviestas ir pan. Apie mėsos produktus net nekalbu, jų kaina per aukšta.

Kur jau kalbėti apie nuomos kainą! Kiekvienas būsto savininkas prašo nuo 2 100 litų užstato. Per mėnesi moku daugiau nei 1700 litų dydžio nuomą. Apvaliai paskaičiavus mano tėveliai turėjo pakloti daugiau nei 5000 litų, kad mane išlaikytų. Tokia suma daugiavaikiams tėvams yra labai didelė, turiu dar du jaunesnius brolius ir seserį. Juos irgi reikia leisti į mokyklą, būrelius, mokyklos išvykas, pamaitinti ir aprengti.

Londone darbo ieškojau gal du mėnesius. Dauguma į tavo CV neatsako ir tai, žinoma, atvykėlį liūdina. Tačiau po ilgų ieškojimų vienintelė įmonė, kuri atsakė buvo „Inditex“, kuriai priklauso tokie parduotuvių tinklai, kaip „Zara“, „Bershka“, „Stradivarius“, „Pull&Bear“ ir t.t.

Buvau pakviesta į porą interviu, laukimo metas, kai nežinai, ar tave priims, yra labai sunkus. Prieš išvažiuojant į Londoną su tėvais buvome nutarę - jeigu man nepavyks gauti darbo privalėsiu grįžti i Lietuvą, tėvai tokių piniginių sumų neišgalės mokėti. Aš grįžti kaip pralaimėtoja ir nieko nepešusi negalėjau. Aišku, noras tai padaryti buvo ir yra, bet žinojimas, kad teks stovėti prieš namiškius ir sakyti „Atleiskite, man nepavyko“ laikė ir toliau tvirtai mane laiko užsienyje.

Net verkiau iš laimės, kai mane priėmė dirbti „Zara“ parduotuvėje. Tuo metu turėjau dvi mintis - kaip apsidžiaugs tėvai ir kad pagaliau man kažkas pradėjo sektis. Darbas šioje parduotuvėje labai sunkus. Lietuvoje mes tiek lankytojų neturime, nes tai mums palyginus brangus prekinis ženklas.

Londone „Zara“ parduotuvėje apsilanko tūkstančiai žmonių. Per dieną „Zara“ uždirbama apie 30 000 svarų, tai yra apie 130 000 litų. Kad išlaikyčiau savo darbo vietą, privalau dirbti bent apie 30 valandų kiekvieną savaitę. Apie kažkokį taupymą net kalbėti sunku, visas mano atlyginimas išleidžiamas nuomai, transportui, maistu, kartą ar du per mėnesį nueinu su draugais į kavinę. Nenutylėsiu, bet pasitaikydavo dienų, kai sėdėdavau išvis be pinigų ir maitindavausi makaronais ar ryžiais.

Jauno žmogaus gyvenimas, kai reikia ir dirbti, ir mokytis nepaprasti sunkus, tai daug ištvermės tiek fiziškai, tiek psichologiškai reikalaujantis darbas. Namiškių ilgesys yra nepakeliamas, tapau be galo jautri ir vos pagalvojusi apie šeimą tuoj pat puolu į ašaras. Jokio draugo neturiu, jokių giminaičių šalia taip pat, tad per tokį skausmą tenka keliauti visiškai vienai. Su namiškiais bandau kiekvieną dieną pakalbėti per „Skype“, kad išvis nepulčiau į neviltį. Kai labai sunku, paskambinu savo geriausiai draugei, kad mane pradžiugintų.

Giliai širdyje tikiu, kad šis nelengvas darbas man ateityje atsipirks. Man dar liko dveji studijų metai. Po jų labai noriu sugrįžti į Lietuvą. Aš noriu matyti, kaip mano broliai baigia mokykla, parsivesti sesę iš pamokų, noriu matyti savo tėvus laimingus. Visiems emigrantams norėčiau palinkėti stiprybes ir, žinoma, sugrįžti namo – į Lietuvą. Kaip sakoma‚ visur gerai, bet namuose geriausia.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.

„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.

Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.

Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?

Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis

Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (91)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.