Būsima pirmakursė: po dvyliktos klasės jaučiuosi kaip apvogtalaiškas būsimiems abiturientams

 (136)
Nuo rugsėjo aš – pirmakursė. Turėčiau džiaugtis pagaliau baigusi mokyklą ir pradėdama „tikrąjį“ gyvenimą, bet jaučiuosi viso labo pavargusi. Visą vasarą svarsčiau, kodėl nekrykštauju iš džiaugsmo įstojusi į universitetą. Ogi todėl, kad po dvyliktos klasės jaučiuosi kaip apvogta.
Egzaminas
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

Jau praeitą rugsėjo pirmąją dažniausiai girdimas žodis buvo „egzaminai“. Man atrodo, kad su tuo žodžiu vėliau jau eidavau miegoti ir keldavausi, nes atrodė , kad daugiau niekas neturėjo rūpėti. Mečiau savo mylimą būrelį, beveik nustojau lankytis renginiuose, net susitikimų su draugais gerokai sumažėjo, nes „reikia mokytis“... Visa užklasinė veikla vis tiek buvo susijusi su mokslais – būrelį, renginius ir draugus pakeitė korepetitoriai. Egzaminams ruošiausi kaip kokioms Olimpinėms žaidynėms. Ir kas iš to? Nors visada buvau klasės pirmūnė, rezultatais nustebusi (blogąja prasme) buvau ne tik aš, bet ir mano mokytojai. Pasijutau iššvaisčiusi tėvų pinigus ir savo metus...

Niekaip nesuprantu, kodėl mokyklą baigiantiems žmonėms daromas toks spaudimas. Dvyliktoje klasėje lankyti būrelį pasidaro kažkokia prabanga, nepatogu kažkam ir pasakyti, kad dar turiu laiko papildomai veiklai. Bet tas spaudimas dėl egzaminų ir stojimo į universitetą svarbos taip apsuka smegenis, kad nebesupranti, ko iš tikrųjų nori.

Išėjau iš choro „Ugnelė“, kurį lankiau nuo ketvirtos klasės, kuriame visi mano geriausi draugai ir mylimiausia veikla, nes visi puolė vaikščioti pas korepetitorius, ir pagalvojau – kuo jau aš tokia ypatinga, kad man korepetitoriaus nereikėtų. Kai dabar pagalvoju, per vieną kelionę į užsienį su savo choru būčiau išmokusi daugiau anglų kalbos ir istorijos nei mane išmokė tie korepetitoriai. Nežinau, jie tikriausiai labai protingi, bet pagal egzaminų rezultatus atrodo, kad aš nesugebu net rašinėlio parašyti.

Mokiausi vienoje iš geriausių Vilniaus gimnazijų ir tai pridėjo papildomo spaudimo. Mokytojai nuolat kartodavo, kaip svarbu pateisinti savo vardą. Įsibėgėjus mokslo metams dar prisidėjo masinė panika – stoti ar nestoti į užsienį? Aplikacijas į Anglijos universitetus išsiuntė net tie, kurie dar prieš pusmetį dievagojosi, kad niekur nevažiuos. Aš šito atsisakiau, nes iš vyresnių draugų praktikos mačiau, kaip baigiasi tokie važiavimai dėl važiavimo – dar viena krūva išleistų pinigų ir prarastų metų, arba dar blogiau – ligos, po kurių reikia iš naujo stoti Lietuvoje, jaustis vėl kažką nuvylus...

Nemažai choro draugų taip pat nusprendė išvažiuoti, ir supratau, kad tuos metus, kuriuos dar galėjau su jais praleisti, atidaviau ruošimuisi kažkokiam įvykiui, kuris taip ir neįvyko – nei aš po egzaminų atsikėliau kitu žmogum, nei stodama ne ten, kur noriu, o ten, kur su gautais rezultatais realu įstoti, nusprendžiau savo ateitį. Dabar naujų mokslo metų laukiu dėl vienintelės priežasties – ačiū Dievui, „Ugnelės“ vadovės turi ir merginų chorą, kuriame galėsiu dainuoti. Atidainuosiu dvigubai už prarastus metus, kurių iš tikrųjų tai niekas nebesugrąžins.

Rašau ne dėl to, kad viešai pasiguosčiau, o dėl to, kad noriu labai palinkėti būsimiems abiturientams nedaryti tokių klaidų ir neatsisakyti širdžiai mielų, svarbių dalykų dėl egzaminų, kurių rezultatai vėliau vis tiek priklauso ne tiek nuo mūsų, kiek nuo vertintojų, kuriems nuolat reikia mokytis naujas vertinimo normas. Laukdami pirmo kurso universitete jausitės daug geriau, jei mokėsit džiaugtis savo gyvenimu, hobiais ir draugais, o ne ant pirštų skaičiuosit egzaminuose prarastus procentus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (93)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (63)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (82)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...