Būsima pirmakursė: po dvyliktos klasės jaučiuosi kaip apvogtalaiškas būsimiems abiturientams

 (136)
Nuo rugsėjo aš – pirmakursė. Turėčiau džiaugtis pagaliau baigusi mokyklą ir pradėdama „tikrąjį“ gyvenimą, bet jaučiuosi viso labo pavargusi. Visą vasarą svarsčiau, kodėl nekrykštauju iš džiaugsmo įstojusi į universitetą. Ogi todėl, kad po dvyliktos klasės jaučiuosi kaip apvogta.
Egzaminas
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

Jau praeitą rugsėjo pirmąją dažniausiai girdimas žodis buvo „egzaminai“. Man atrodo, kad su tuo žodžiu vėliau jau eidavau miegoti ir keldavausi, nes atrodė , kad daugiau niekas neturėjo rūpėti. Mečiau savo mylimą būrelį, beveik nustojau lankytis renginiuose, net susitikimų su draugais gerokai sumažėjo, nes „reikia mokytis“... Visa užklasinė veikla vis tiek buvo susijusi su mokslais – būrelį, renginius ir draugus pakeitė korepetitoriai. Egzaminams ruošiausi kaip kokioms Olimpinėms žaidynėms. Ir kas iš to? Nors visada buvau klasės pirmūnė, rezultatais nustebusi (blogąja prasme) buvau ne tik aš, bet ir mano mokytojai. Pasijutau iššvaisčiusi tėvų pinigus ir savo metus...

Niekaip nesuprantu, kodėl mokyklą baigiantiems žmonėms daromas toks spaudimas. Dvyliktoje klasėje lankyti būrelį pasidaro kažkokia prabanga, nepatogu kažkam ir pasakyti, kad dar turiu laiko papildomai veiklai. Bet tas spaudimas dėl egzaminų ir stojimo į universitetą svarbos taip apsuka smegenis, kad nebesupranti, ko iš tikrųjų nori.

Išėjau iš choro „Ugnelė“, kurį lankiau nuo ketvirtos klasės, kuriame visi mano geriausi draugai ir mylimiausia veikla, nes visi puolė vaikščioti pas korepetitorius, ir pagalvojau – kuo jau aš tokia ypatinga, kad man korepetitoriaus nereikėtų. Kai dabar pagalvoju, per vieną kelionę į užsienį su savo choru būčiau išmokusi daugiau anglų kalbos ir istorijos nei mane išmokė tie korepetitoriai. Nežinau, jie tikriausiai labai protingi, bet pagal egzaminų rezultatus atrodo, kad aš nesugebu net rašinėlio parašyti.

Mokiausi vienoje iš geriausių Vilniaus gimnazijų ir tai pridėjo papildomo spaudimo. Mokytojai nuolat kartodavo, kaip svarbu pateisinti savo vardą. Įsibėgėjus mokslo metams dar prisidėjo masinė panika – stoti ar nestoti į užsienį? Aplikacijas į Anglijos universitetus išsiuntė net tie, kurie dar prieš pusmetį dievagojosi, kad niekur nevažiuos. Aš šito atsisakiau, nes iš vyresnių draugų praktikos mačiau, kaip baigiasi tokie važiavimai dėl važiavimo – dar viena krūva išleistų pinigų ir prarastų metų, arba dar blogiau – ligos, po kurių reikia iš naujo stoti Lietuvoje, jaustis vėl kažką nuvylus...

Nemažai choro draugų taip pat nusprendė išvažiuoti, ir supratau, kad tuos metus, kuriuos dar galėjau su jais praleisti, atidaviau ruošimuisi kažkokiam įvykiui, kuris taip ir neįvyko – nei aš po egzaminų atsikėliau kitu žmogum, nei stodama ne ten, kur noriu, o ten, kur su gautais rezultatais realu įstoti, nusprendžiau savo ateitį. Dabar naujų mokslo metų laukiu dėl vienintelės priežasties – ačiū Dievui, „Ugnelės“ vadovės turi ir merginų chorą, kuriame galėsiu dainuoti. Atidainuosiu dvigubai už prarastus metus, kurių iš tikrųjų tai niekas nebesugrąžins.

Rašau ne dėl to, kad viešai pasiguosčiau, o dėl to, kad noriu labai palinkėti būsimiems abiturientams nedaryti tokių klaidų ir neatsisakyti širdžiai mielų, svarbių dalykų dėl egzaminų, kurių rezultatai vėliau vis tiek priklauso ne tiek nuo mūsų, kiek nuo vertintojų, kuriems nuolat reikia mokytis naujas vertinimo normas. Laukdami pirmo kurso universitete jausitės daug geriau, jei mokėsit džiaugtis savo gyvenimu, hobiais ir draugais, o ne ant pirštų skaičiuosit egzaminuose prarastus procentus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Esu vyras – pasakysiu, kodėl susitikinėti su „barakuda“ ne visada blogai (113)

„Jei reiktų pasakyti, kad barakuda visada blogai, pasakyčiau, kad ne“, – ne vieną stebinančią mintį DELFI diskusijų skiltyje išsakė komentatorius „Konfucijus“. Perskaitęs atvirą vaikino istoriją „Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“, jis išdrįso viešai pasidalyti savo mintimis apie sutiktas moteris, kurioms labiausiai rūpėjo jo pinigai. Dalijamės jo diskusijų skiltyje paskelbtu pasakojimu ir kviečiame atsiųsti savąjį el.p. pilieciai@delfi.lt.

Jums neužtenka kelių šimtų eurų? Paskaičiuokit, kaip gyvename mes (196)

Minimalus poreikių krepšelis. Gražus pavadinimas. Skaičius 238, supriešinęs Lietuvą. Pensininkai įsižeidę, jiems per mažai. Nors tai yra 2/3 minimalios algos į rankas t.y. jei žmogus dirba už minimalią algą ir vienas augina 1 vaiką, jis gauna apie 335 eurus, t.y. jo šeima jau gauna mažiau nei tas poreikių krepšelis, jei atlyginimą dalintume perpus. Tas pats, jei du asmenys dirba ir augina 2 vaikus (statistinė svajonių šeima).

Negailestingas moterų atsakas vaikinui, pasipiktinusiam savo mergina (463)

DELFI skaitytojui išdrįsus papasakoti atvirą savo meilės istoriją ir pasidalijus nuoskauda, kad jo mylimoji norėdavo, kad jis ją „visur vežiotų“ bei vaišintų, jaunas vyras sulaukė tokios moterų reakcijos, kokios turbūt nesitikėjo. Diskusijų skiltyje užuojautos nebuvo – daug parašiusių merginų stebėjosi jo elgesiu. Dalijamės jų mintimis.

Mėnesio išlaidos: moteris suskaičiavo, kiek kainuoja išlaikyti vaiką (363)

Esu beveik 5 mėnesių mergaitės mama. Paskaičiuokime, kur yra išleidžiama mano 339 eurų siekianti vaiko priežiūros atostogų išmoka. Skaičiuojamos tik tos išlaidos, kurios skiriamos vaiko poreikiams tenkinti.

Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“ (787)

Rašau pirmą kartą, todėl tai gali atrodyti kaip kratinys, bet turiu daug ką pasakyti ir šiuo straipsniu noriu atkreipi moterų dėmesį. Kviečiu jas apginti save dėl šmeižto, kurį apie jus paskleidė Jūsų lyties atstovė. Noriu pasidalinti savo draugystės istorija su mergina, kurią įsimylėjau, tačiau likau įskaudintas dėl to, kad viskas, ko ji tikisi iš vyrų, yra jos sąskaitų apmokėjimas. Na, o aš buvau išvadintas godžiu šykštuoliu ir man buvo pasakyta, kad tik tada, kai negailėsiu jai pinigų, galėsiu sugrįžti.