Būsima pirmakursė: po dvyliktos klasės jaučiuosi kaip apvogtalaiškas būsimiems abiturientams

 (136)
Nuo rugsėjo aš – pirmakursė. Turėčiau džiaugtis pagaliau baigusi mokyklą ir pradėdama „tikrąjį“ gyvenimą, bet jaučiuosi viso labo pavargusi. Visą vasarą svarsčiau, kodėl nekrykštauju iš džiaugsmo įstojusi į universitetą. Ogi todėl, kad po dvyliktos klasės jaučiuosi kaip apvogta.
Egzaminas
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

Jau praeitą rugsėjo pirmąją dažniausiai girdimas žodis buvo „egzaminai“. Man atrodo, kad su tuo žodžiu vėliau jau eidavau miegoti ir keldavausi, nes atrodė , kad daugiau niekas neturėjo rūpėti. Mečiau savo mylimą būrelį, beveik nustojau lankytis renginiuose, net susitikimų su draugais gerokai sumažėjo, nes „reikia mokytis“... Visa užklasinė veikla vis tiek buvo susijusi su mokslais – būrelį, renginius ir draugus pakeitė korepetitoriai. Egzaminams ruošiausi kaip kokioms Olimpinėms žaidynėms. Ir kas iš to? Nors visada buvau klasės pirmūnė, rezultatais nustebusi (blogąja prasme) buvau ne tik aš, bet ir mano mokytojai. Pasijutau iššvaisčiusi tėvų pinigus ir savo metus...

Niekaip nesuprantu, kodėl mokyklą baigiantiems žmonėms daromas toks spaudimas. Dvyliktoje klasėje lankyti būrelį pasidaro kažkokia prabanga, nepatogu kažkam ir pasakyti, kad dar turiu laiko papildomai veiklai. Bet tas spaudimas dėl egzaminų ir stojimo į universitetą svarbos taip apsuka smegenis, kad nebesupranti, ko iš tikrųjų nori.

Išėjau iš choro „Ugnelė“, kurį lankiau nuo ketvirtos klasės, kuriame visi mano geriausi draugai ir mylimiausia veikla, nes visi puolė vaikščioti pas korepetitorius, ir pagalvojau – kuo jau aš tokia ypatinga, kad man korepetitoriaus nereikėtų. Kai dabar pagalvoju, per vieną kelionę į užsienį su savo choru būčiau išmokusi daugiau anglų kalbos ir istorijos nei mane išmokė tie korepetitoriai. Nežinau, jie tikriausiai labai protingi, bet pagal egzaminų rezultatus atrodo, kad aš nesugebu net rašinėlio parašyti.

Mokiausi vienoje iš geriausių Vilniaus gimnazijų ir tai pridėjo papildomo spaudimo. Mokytojai nuolat kartodavo, kaip svarbu pateisinti savo vardą. Įsibėgėjus mokslo metams dar prisidėjo masinė panika – stoti ar nestoti į užsienį? Aplikacijas į Anglijos universitetus išsiuntė net tie, kurie dar prieš pusmetį dievagojosi, kad niekur nevažiuos. Aš šito atsisakiau, nes iš vyresnių draugų praktikos mačiau, kaip baigiasi tokie važiavimai dėl važiavimo – dar viena krūva išleistų pinigų ir prarastų metų, arba dar blogiau – ligos, po kurių reikia iš naujo stoti Lietuvoje, jaustis vėl kažką nuvylus...

Nemažai choro draugų taip pat nusprendė išvažiuoti, ir supratau, kad tuos metus, kuriuos dar galėjau su jais praleisti, atidaviau ruošimuisi kažkokiam įvykiui, kuris taip ir neįvyko – nei aš po egzaminų atsikėliau kitu žmogum, nei stodama ne ten, kur noriu, o ten, kur su gautais rezultatais realu įstoti, nusprendžiau savo ateitį. Dabar naujų mokslo metų laukiu dėl vienintelės priežasties – ačiū Dievui, „Ugnelės“ vadovės turi ir merginų chorą, kuriame galėsiu dainuoti. Atidainuosiu dvigubai už prarastus metus, kurių iš tikrųjų tai niekas nebesugrąžins.

Rašau ne dėl to, kad viešai pasiguosčiau, o dėl to, kad noriu labai palinkėti būsimiems abiturientams nedaryti tokių klaidų ir neatsisakyti širdžiai mielų, svarbių dalykų dėl egzaminų, kurių rezultatai vėliau vis tiek priklauso ne tiek nuo mūsų, kiek nuo vertintojų, kuriems nuolat reikia mokytis naujas vertinimo normas. Laukdami pirmo kurso universitete jausitės daug geriau, jei mokėsit džiaugtis savo gyvenimu, hobiais ir draugais, o ne ant pirštų skaičiuosit egzaminuose prarastus procentus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Po mokytojos pasisakymų Telšiuose rėžė, ką galvoja: žinau, iš kur ta neapykanta (109)

Štai ir dar vienas skandalas, suskaldęs Lietuvą. Telšiuose tikybos mokytoja pasakojo apie gėjus-hanibalus, vadino juos pedofilais ir prievartautojais. Dar dėjo kūjį su pjautuvu ant LGBT vėliavos.

Nenoriu nieko pažeminti – uždirbančio mažiau nei 900 eurų nepažįstu (716)

Vis užsuku paskaityti straipsnių ir komentarų apie pinigus... Rašydamas ši straipsnį nenorėčiau kažko įžeisti ar pažeminti. Man 25-eri metai, dirbu samdomą darbą, ne pagal studijuotą specialybę (inžinerija), į rankas gaunu 1500 eurų.

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? papildyta specialistės komentaru (434)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Pavaduotojos skambutis perpildė kantrybės taurę: kaip pavadinti tokį elgesį? (126)

Paskutinius metus mokausi mokykloje ir esu mačiusi daug neteisybės, mokytojų, kurie nekreipia dėmesio į mokinius, bet šiandien rašyti mane paskatino pavaduotojos išpuolis prieš man patį brangiausią žmogų – mamą.

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (25)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...