Bedarbės pastebėjimai: vyrauja požiūris, kad darbdaviai – karaliai

 (146)
Šiandieninė Lietuvos visuomenė - tai dvi stovyklos: darbdaviai ir darbuotojai. Abi stovyklos iš esmės puoselėja tuos pačius tikslus - uždirbti, augti ir būti gerbiamais. Tikslai vienodi, tačiau jų išpildymas dažniausiai skiriasi kaip diena ir naktis.
© Shutterstock nuotr.

Šiuo metu esu bedarbių gretose. Ieškodama darbo susidūriau su vienu didžiausių šių dviejų stovyklų bendru bruožu - nepagarba. Kaip bebūtų keista, darbdaviai šią „vertybę“ puoselėja kur kas dažniau nei mažus atlyginimus gaunantys darbuotojai. Perskaičius šimtus darbo skelbimų, surinkus ne vieną potencialaus darbdavio telefono numerį ar pravėrus ne vienas duris galiu drąsiai teigti - užsilikome feodalų ir baudžiauninkų laikų Lietuvoje. Tas kelis amžius trukęs laikotarpis taip įsišaknijo mūsų mentalitete, kad taip ir nesugebam tinkamai atkurti vertybių, kurių taip gviešiamės.

Koks idealus darbuotojo paveikslas? Sąžiningas, darbštus, sumanus, atviras, prisitaikantis, bendraujantis, kultūringas, neturintis žalingų įpročių, pagarbus ir atsidavęs.

Taigi, kai siunčiate savo gyvenimo aprašymus, reikalaujama jame nurodyti jūsų vardą pavardę, metus, gyvenamosios vietos adresą, darbo patirčių aprašymą ir, be abejonės, kad visa tai būtų tyra tiesa, nes melagio ar slapuko taip pat niekas nenori. Kai nueinate į pokalbį reikalaujama to paties ir neretai dar daugiau. T.y. jūs turite būti mandagus ir pristatyti save kaip dovanėlę, jums užduodami provokuojantys ir nekorektiški klausimai, į kuriuos, be abejonės, turite tinkamai atsakyti. Visa tai būtų normalu ir suprantama (nebent išskyrus tuos klausimus), jei ne vienas didelis „bet“.

Didžioji dalis darbavių, kurie laiko save iš esmės už jus didesnės svarbos personomis leidžia sau darbo skelbime nenurodyti įmonės pavadinimo, kontaktinio telefono ir įstaigos adreso. Pasvarstykime, kas būtų jei potencialus darbuotojas gyvenimo aprašyme nenurodytų savo vardo ir pavardės.

Išvada: šio žmogaus CV būtų tiesiog atmestas. Ta pati dalis  darbdavių, prižadėjus jums bet kokiu atveju pranešti apie savo sprendimą, jums dažniausiai nepaskambins. Bet štai jei jūs buvote jam tinkamas, bet dar vis svarstėte galimybę ten dirbti, o nusprendęs pasinaudoti kita galimybe jam nepranešėte, tai jūs tarp darbdavio kabineto sienų esate visiškai nekultūringas, netaktiškas mužikas, mat įmonė švaistė savo laiką jūsų laukdama.

Po ilgų darbo paieškų supratau, kad vis dar vyrauja požiūris darbdavys - karalius, darbuotojai - tarnai. Ir šiandien visi „karaliai“ sutartinai aikčioja, kaip sunku surasti padorų darbuotoją. Iš asmeninės ir artimųjų patirties supratau, kad dabartiniai darbdaviai - didesni mužikai
nei jų darbuotojai.

Gyvename XXI amžiuje ir derėtų suprasti, kad darbuotoją ir darbdavį jungia sutartis. Prekeivis, šiuo atveju darbuotojas, parduos jam tiek kokybiško savo darbo, kiek darbdavys sutiks už tai mokėti. Ir kalbu aš ne vien apie piniginę išraišką, o apie pagarbą savo darbuotojui, lojalumą, lankstumą ir supratimą. Tai, kad darbdavys sumokės algą, nereiškia, kad darbuotojas žiūrės į jį su pagarba ir su džiaugsmu, sutiks pasilikti padirbti valandą ilgiau ir pats stengsis tobulėti, kad darbo našumas taptų didesnis ir nešantis didesnį pelną.

Laikas pripažinti, kad vienas dalykas iš baudžiavos laikų tikrai baigėsi.  Renkasi ne tik darbdavys, bet ir darbuotojas. Nereikia gąsdinti atleidimais iš darbo, nes jau seniai nebestovi eilės  prie durų žmonių, kurie rankas jums išbučiuotų už galimybę ten dirbti. O net jei ir esate tas didelio prekybos centro parduotuvės vadovas, kuriam nekvalifikuotų mergaičiukių tuntai neša savo CV, klausimas, kiek toje kiekybėje atrasite kokybės. Kas dirbs, gal ir bus, bet surūgusiu veidu ir atsainumu ne tik nepritrauks naujų klientų, bet ir išbaidys senus.

Tiesa labai paprasta ir žemiška: geram darbdaviui – geras darbuotojas ir atvirkščiai. Pats laikas tai prisiminti ir puoselėti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (907)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (267)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2697)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs (411)

Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame gyvenime. O ar kada susimąstėme, ką mums kiekvienam asmeniškai reiškia nepriklausoma Lietuva? Kaip pasikeitimai padarė įtaką mūsų gyvenimui ir kokį indėlį įnešėme mes patys?

Sužinojusi, ką senelis padarė vaikui, mama jį skaudžiai pamokė (268)

Jau kurį laiką galvojau parašyti šia tema, ir pagaliau susikaupiau. Spekuliacijos smurto tema pasiekė kritinę ribą. Savo laišku nieko neagituoju, tiesiog pasidalinu savo istorija, kaip pavyko sutramdyti vyro tėvą.