Manau, kad Lietuvos ateitis - tai žinių ištroškęs jaunimas. Be veržlumo ir teisingų vertybių, svarbių pokyčių savo ir kitų gyvenimuose nepasieksime. Tačiau ne mažiau svarbi ir patirtis. Turbūt todėl vis dar gyvuoja universitetai. Atrodo, prieinamos informacijos apstu, tačiau labai svarbu, kad dėstytojai teisingai nukreiptų studentus surasti tas žinias. Taip ir Lietuvos gyvenime sunku suvokti peripetijas, jei tavęs niekas nenukreipia, nepaaiškina tam tikrų niuansų. Tada labai lengva savo įsitikinimus paremti netikėtai perskaitytu straipsniu. Manau, kad dažnas ir nežengia dar vieno kartais taip reikalingo žingsnio, kad turėtų pilnesnį vaizdą, o taip pat kad pasistengtų suprasti vaizdą kito žmogaus akimis.
Ar išlaidavo A. M. Brazausko ir G. Kirkilo Vyriausybės daugiau nei leido biudžetas? 2003-2007 metais biudžeto deficitas svyravo nuo 0,4 proc. iki 1,5 proc. ir tik 2008 metais pradėjus stoti ekonomikai buvo 3,3 proc. Manau, šie dydžiai rodo, kad biudžetas buvo subalansuotas, o bendras valstybės skolos lygis buvo labai mažas – 15,5 proc. 2008 metais, kai dabar jis yra apie 40 proc., ar buvo galima išleisti mažiau? Taip, ypač 2008 m. reikėjo elgtis tikrai atsargiau. Tačiau įsivaizduokite save valstybės vadovo kėdėje, kai visa valstybė reikalauja daugiau pinigų – įvairios socialinės grupės, pozicija ir opozicija Seime. Iš esmės kaupdamas rezervą neinvestuotum į šalies augimą ir gerovę, o skola augimo metu daugiau ar mažiau nuvertėja bėgant metams (atsiminkit, kalbam apie deficitą ir skolą normos ribose).
Atkreipkime dėmesį į tuometę politinę situaciją. Socialdemokratai Seime turėjo tik 20 narių, o pagal jėgų pasiskirstymą Seime premjeras apskritai turėjo būti Viktoras Uspaskichas – Darbo partija buvo gavusi 39 mandatus, konservatoriai - 25. Atsiminkit, kad po vieno ilgai besitęsiančio skandalo, Vyriausybė veikė su konservatorių parama (t.y. tik su jų balsais Seime turėjo daugumą), o tai buvo puiki proga politiniam šantažui, kas ir vyko – atsimenu 2007 m. pabaigoje – 2008 m. Andrių Kubilių Seime rėkaujantį reikalavimus didinti įvairias socialines išmokas – motinystės, pensijas, mokytojų algas (pamenat streiką?), o balsavimus rasti nesunku.
Gerai užkulisinę situaciją parodo ir Valdo Adamkaus knyga – „Aš negaliu suprasti Kubiliaus, atrodo, kad valdžios troškimas pralenkia sveiką protą“ (2006 m.), „Darosi vis aiškiau, kad konservatoriai nori sunaikinti vyriausybę ir tada ateiti išgelbėti Lietuvos“ (2007 m.). Taip pat rašė, kad jis įtikinėjo Gediminą Kirkilą neatsistatydinti iš premjero pareigų. Socialdemokratų „Youtube“ paskyroje 2008 m. kovo mėnesį apie tai ir apie krizės grėsmes buvo kalbėta. Kad apie krizės buvimą ar nebuvimą buvo įvairiai kalbėta, sutinku, bet turbūt šiuo atveju kiekvienas išgirsta tai, ką nori, o tie, kas krimto ekonomikos mokslus, prisiminkite, ką ekonomikoje reiškia lūkesčiai (Gitanas Nausėda 2008 m. kritikavo A. Kubilių už skambų krizės eskalavimą).
Taigi atkreipkime dėmesį į įspėjimus apie krizę – nors valstybės finansai tada mažai kam rūpėjo, tačiau apie galimą recesiją buvo kalbų. Juokinga, kai daugelis ties tuo ir baigia, kad tokie įspėjimai iš ekspertų buvo. G. Nausėda apie tai kalbėjo 2008 m. rugsėjį, tačiau buvo prognozuojamas 2009 m. BVP augimo sulėtėjimas iki... 4 proc., bet vis dėlto augimas (SEB makro apžvalga). Tuo tarpu 2008 m. gruodį kai kurie bankai prognozavo 2-4 proc. nuosmukį. Taigi arba prognozės buvo blogos (beje, geresnės nei kitų Baltijos šalių), arba su krize susitvarkyta labai prastai. Bet jei būtų pasiteisinę tokie BVP augimo lūkesčiai, ar kažkas šiandien labai liūdėtų dėl „krizės“?
Aš iki šiol nesuprantu, kas konkrečiai buvo padaryta, kad krizė tapo „suvaldyta“. Pažiūrėjus 2008 - 2011 m. valstybės biudžetų dinamiką, randu, kad bendros valstybės išlaidos iš esmės nemažėjo – 2009 m. išlaidos mažesnės 3,7 proc. Visi kalbame, kad turime per daug valstybės tarnautojų, tačiau 2009 m. iš viso iš biudžeto sumokėti atlyginimai buvo mažesni tik 1,9 proc. Taigi bendras mažinimo efektas buvo nedidelis. Beje, laukiu nesulaukiu, kada koks trečdalis valstybės tarnautojų bus „pravalyta“ (žinoma, tik iš tų, kurių pagrindinė užduotis į darbą ateiti laiku ir laiku iš jo išeiti), bet to dar niekam nepavyko padaryti.
Dėl klausimo, ar skolintis, ar nesiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) būtų smagu padiskutuoti, jei apskritai kažkas būtų buvę daryta. Ką darytų vadovas su tokiu savo pavaldiniu, kuris priėmė tam tikrą sprendimą neišanalizavęs visų galimybių? T.y. atsisakymas kreiptis paramos į TVF pagrįstas prielaida, kad būtų reikalauta, o ne faktu. Tikrųjų reikalavimų mes iš tikrųjų nežinome, tačiau mums pateikta daug prielaidų – devalvacija (kas reikštų ženkliai padidėjusią paskolų naštą 80 proc. Lietuvos skolininkų, dėl didelio importo pabrangtų daug prekių ir net energetinių resursų, todėl gelbėjant Lietuvą tai daryti nebūtų logiška), dar didesnis išlaidų mažinimas (kaip matome iš faktų efekto biudžetui tai nesukūrė, todėl kažkas buvo daroma ne iki galo).
Beje, nesuprantu, kaip gali būti šie Vyriausybės sprendimai pagrindinė BVP augimo pasekmė? Žinoma, buvo gerų sprendimų, kurie paskatino verslą, eksportą, investicijas, bet, manau, tai galėtų turėti ne daugiau kaip kelių nuošimčių įtaką, nes ekonomika - tai ne A. Kubiliaus sprendimai, o žmonių ir verslo bendro produkto siekio krizės metais išgyventi visuma. Todėl „nuopelnų“ prisiskyrimas sau neskamba labai solidžiai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!