Socialiniai tinklai priartino politiką prie jaunų žmonių, kuriems politika atrodė tolima. Turėdami teorinių žinių pagrindą ir po truputį įgydami vis daugiau pilietinio dalyvavimo patirties, socialiniuose tinkluose užvedame vis gilesnes, labiau sofistikuotas diskusijas ir debatus, kurie iš per televiziją matomo purvų drabstymo pereina į konkrečias, argumentuotas ir į rezultatą orientuotas diskusijas.
Ne vienas iš mūsų, išsilavinusių jaunų žmonių, gali sau leisti „vartyti“ ekonominiais argumentais, faktais ir skaičiais tokius pseudopolitikus kaip Birutė Vėsaitė ir jos energ-ekonominis ar ekoenergetinis neraštingumas, kaip Viktoras Uspaskichas ir jo „ginirojanti ikanomika“, kaip Vytautas Gapšys ir jo atrastas pieno riebumo statistinis ryšys su MMA, kaip Artūras Skardžius ir jo energetinės blevyzgos, ar kaip Loreta Graužinienė ir... Na, su ja išties labai sunku diskutuoti nesijuokiant.
Norėčiau paprašyti, kad kiekvienas, perskaitęs šį straipsnį, užduotų sau klausimą: „Ar tikrai turi teisę mūsų šalį valdyti asmenys, kurių nuomonei prieštarauti sugeba dvidešimtkažkelių metų jaunuoliai?“.
Atsiverčiau kelis vadovėlius, statistikos duombazes, pasitelkiau politikos ir ekonomikos žinias, įgytas studijuojant, bei informaciją iš interneto, dešimčių perskaitytų straipsnių ir pabandžiau atsakyti Z. Balčyčiui į paskutinįjį jo viešą kreipimąsi.
Savo laiške A. Kubiliui, D. Grybauskaitei ir kitiems Lietuvos piliečiams Zigmantas Balčytis dalinasi nuomone apie krizės suvaldymą, lygina Lietuvos ir Latvijos atvejus, kalba apie Tarptautinį valiutos fondą, nukrypsta į asmeniškumus, pereina prie euro ir galų gale pripažįsta, kad ginčytis su faktais yra sunku.
Visu pirma, kandidatas į Prezidentus teigia, jog buvusioji Vyriausybė padarė klaidą, brangiai pasiskolinusi pinigų.
Pirma, skolintis buvo būtina, nes prieš tai A. M. Brazausko ir G. Kirkilo Vyriausybės, vadovavusios ekonominio kilimo metu, išlaidavo daugiau, nei leido biudžetas, skolinosi, vietoj to, kad būtų kaupusios rezervą – kaip tai darė Estija.
Antra, socialdemokratų valdoma Finansų ministerija iš pradžių neigė artėjančią krizę, o kur kas vėliau pripažino, jog slėpė nuo visuomenės grėsmingus ir krizę pranašaujančius ekonominius rodiklius, kad nesukeltų sumaišties prieš artėjančius rinkimus ir nediskredituotų socialdemokratų partijos.
Trečia, antraip nei teigia LSDP nomenklatūra, TVF paskola nėra tiesiog „pinigų skolinimosi kioskelis“ ar greitasis kreditas – skolinantis iš jo, Vyriausybė turi įsipareigoti vykdyti TVF ekspertų iškeltus reikalavimus. Tuo metu, krizės akivaizdoje, anot ekonomistų, paėmus pigesnę paskolą, TVF ekspertai būtų pareikalavę dar labiau mažinti pensijas, socialines išmokas, įvesti papildomų mokesčių, kur kas labiau karpyti valstybės finansus.
Taip, nukentėjo nuo krizės labai daug žmonių, tačiau reikia suvokti, jog aukų galėjo būti žymiai daugiau. Dėl trumpalaikio socialinio efekto būtų kur kas labiau nukentėję socialiai remtini asmenys, vidinis vartojimas būtų kritęs dar labiau, būtų reikėję prisikelti ne iš ekonominio knockdown’o, bet iš ekonominio knockout’o. Be to, tuomet TVF paskolas ėmusių šalių praktika rodė, kad šios paskolos nėra panacėja ir kelių P. Amerikos bei Europos šalių patirtis, skolinantis iš TVF, rodė, jog tai visų problemų savaime neišsprendžia. Kitaip tariant, Lietuva rizikavo – ar išlikti autonomiška nuo užsienio ekspertų, ar leisti, jog finansus sutvarkytų kažkas iš šalies.
Estija - buvo geriausiai pasiruošusi, turėjo ekonomikos augimo metu sukauptą rezervą, be to, patyrė 14.1 proc. ekonomikos kritimą, jai buvo lengviausia atsitiesti.
Lietuva – susitvarkė pati, priėmė finansų drausmės įstatymą, nukarpė biudžeto išlaidas, pritraukė milžiniškas užsienio investicijas, perorientavo ekonomiką, investuodama į žinias ir technologijas bei jaunus žmones, pradėjo šuoliuoti sąrašuose pagal patrauklumą investicijoms ir verslo kūrimą, ir neužilgo skolinimosi reitinguose šoktelėjo į aukštumas, taip drastiškai sumažindama palūkanas ateities paskoloms, skirtoms refinansavimui. Lietuvos ekonomika krito 14.8 proc.
Latvija - patyrė beveik 18 proc. kritimą, sugriuvo pagrindinis šalies bankas, padėtis buvo apverktina ir pasirinkimo autonomiškiems veiksmams tiesiog nebeliko ir teko rizikuoti. Reikia pripažinti, kad dar nei vienai valstybei iki šiol nepasisekė su TVF paskolomis taip, kaip Latvijai – nelabai kas tikėjosi tokio greito ir sveiko atsigavimo. Vis dėlto, ne kas kitas, bet Lietuva iš krizės išlipo sausiausia – sausesnė už Estiją, kurią pagal BVP aplenkėme ir labiausiai priartėjome prie ES vidurkio nei bet kuri kita Vidurio Rytų Europos valstybė. Aplenkėme ir krizės beveik išvengusią Lenkiją, ir Vengriją, kuriai nepadėjo ir TVF paskolos. Beje, dėl didesnių pensijų Latvijoje – kodėl LSDP Vyriausybė, vietoj to, kad atstatytų krizės metu laikinai sumažintas pensijas, pasikėlė pirmiausia atlyginimus sau ir kitiems aukščiausiems valstybės pareigūnams?
Bet čia dar ne viskas. Priešrinkiminėje kovoje strategiškai labai neparanku yra minėti eurą. Lietuva 2007 m.turėjo istorinį šansą gerokai aplenkti Estiją ir Latviją ir tapti pirmąja Baltijos šalimi, įsivedusia eurą. Didžiąją dalį laikotarpio, ruošiantis euro įvedimui, finansų ministerijai vadovavo ne kas kitas, o Zigmantas Balčytis. Ir būtent jis turėtų prisiminti atsakomybę, kad neįtikino A. M. Brazausko užsiimti protingesne ir racionalesne ekonomine ir finansų politika, palaimino V. Blinkevičiūtės nepamatuotą ir ekonomiškai nepagrįstą norą pakelti pensijas, nesureguliavo kainų augimo ir galų gale dėl vos 0,1 proc. per didelės infliacijos mes tą palaimintą progą pražiopsojome. Taigi, Z. Balčyčiui tikrai reikėtų susilaikyti nuo bet kokios kritikos dėl euro.
Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į minėtame laiške išsakytą kandidato teiginį - „Jūs bet kokia kaina norite sumenkinti savo favoritės varžovą“ ir norėčiau užduoti du klausimus:
1. O kokia kaina yra R. Janutienės straipsnio, pasirodžiusio iškart po propagandinės laidos Kremliaus valdomo NTV kanalo eteryje, apie D. Grybauskaitės brolį?
2. Kaip vertinate tą faktą, kad Prezidentės štabas susilaikė nuo nešvarių manevrų viešinant bet kokią informaciją apie Jūsų artimųjų ratą?
Taigi, dabar norėčiau kreiptis į jaunus rinkėjus – norėčiau paskatinti jus diskutuoti, tačiau diskutuoti ne ad hominem argumentais, ne žongliruojant prielaidomis, o faktais, statistika, skaičiais. Pakeiskime politikų diskutavimo kultūrą ir uždarykime beletristiką atgal į Pandoros skrynią.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!