Abiturientė: jau trečias rytas, kaip verkiu

 (595)
Egzaminų maratono ir rezultatų laukimo išvarginti abiturientai sprendžia egzistencines problemas: vieni rauda dėl prastų rezultatų, antri kritikuoja švietimo sistemą. Abiturientės Saulės K. atvejis dar kitoks: po gerų egzaminų rezultatų mergina tvirtina negalinti apsispręsti, kur studijuoti.
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Saulės K. laiškas DELFI:

Tikriausiai jau trečias rytas, kai verkiu... Ką pasirinkti - važiuoti mokslo vaisių skinti svetur, ar skanauti užaugintus savoje šalyje? Egzaminus išlaikiau puikiai ir tai tik dar pasunkino mano apsisprendimą (lietuvių kalba 100, anglų ir istorija 94, matematika 86). Kad įstojau į Olandijos aukštąją mokyklą, žinau jau senokai, tačiau Lietuvoje įstočiau visur, kur tik noriu į valstybės finansuojamą vietą. Kaip bebūtų, vilioja ir galimybė pakeliauti, įgauti savarankiškumo, patirties, išmokti svetimą kalbą bei patobulinti anglų kalbos žinias. Tik kaip žinoti, kad vaisiai nuo svetimos obels nebus rūgštūs?

Kas, jeigu ne mes ir kada, jeigu ne dabar?

Džiaugiuosi už tuos, kurie seniai žino, ko nori. Ne veltui sakoma, kad žymiai lengviau nueiti, jei žinai, kur eini. Įstojus į ES, jaunimui atsirado kaip niekada daug galimybių. Ne naujiena, kad imliems jauniems žmonėms netrūksta drąsos išbandyti save užsienio universitetuose. Vieni galvoja grįžti, kiti ne. Ką galvoju aš? Galėčiau pasakyti tik tiek, kad savo vaikus norėčiau auginti Lietuvoje, kad ir grubiai kitų vadinamoje trečiąja pasaulio šalimi. Visgi pasinerti į dar vieną gyvenimo nuotykį, studijas užsienyje, taip pat norisi. Tikiu, kad tai būtų neįkainojama patirtis.

Nuo ko viskas prasidėjo…

Studijomis užsienyje susidomėjau palyginus vėlai, paskutiniais mokslo metais. Porą metų buvau įsitikinusi, kad studijos Lietuvoje – mano ateitis. Ir išvis nesupratau ir nenorėjau suprasti, kodėl tie jauni lietuvaičiai bėga svetur, ką jie ten palikę? Gyvenimas vis dėlto mėgsta viską apversti aukštyn kojomis… Išvykau į Olandiją su agentūra, kuri padeda lietuviams įstoti į užsienio aukštąsias mokyklas. Pamaniau, kad gal tikrai visai nieko. Patenkinti, motyvuoti studentai, draugiški ir jauni dėstytojai, moderni aplinka, mažos klasės, garsių įmonių pavadinimai, įdomi studijų programa paliko teigiamą įspūdį, sukėlė motyvaciją. Pradėjau domėtis, nuvažiavau į porą konsultacijų, „užkabliavo“. Užpildžiau dokumentus, parašiau motyvacinį laišką, įstojau.

Oi, tas nelemtas Svarstyklių ženklas

Tačiau nebūčiau gimusi po Svarstyklių zodiako ženklu, jei paskutinę akimirką nepradėčiau dvejoti, ar pasirinkau teisingai. Sužinojusi savo konkursinį balą, supratau – įstočiau visur, aukštas. O ir tėvams pinigėlių sutaupyčiau (matot, Olandijoje nėra nemokamo mokslo). Tačiau tikriausiai priežastis ne tokia (vis dėlto turint darbą, studentas gali laisvai save aprūpinti: gauna paramą apie 500 eurų ir dar atlyginimą, taip pat gali nemokamai naudotis transportu visoje šalyje, kitaip tariant, žalia šviesa pažinti visą šalį). Esmė ta - bijau. Šeima, draugai. Bijau, kad nepatiks, kažkas nepasiseks, pasirinksiu netinkamą variantą. O gal priešingai? Bijau, kad patiks, norėsiu pasilikti..

Niekada nebūna vieno teisingo kelio...

Bet kokiu atveju, esu laiminga, kad turiu tokius palaikančius, manimi tikinčius ir mylinčius tėvus, seseris. „Nesužinosi, ar pasirinkai teisingai, ir niekas tau to negali pasakyti. Tai yra tavo sprendimas ir, kokį bepriimtum, palaikysim“, - sako jie. Gal tik mama labiau simpatizuoja minčiai pasilikti ir studijuoti Vilniaus universitete politikos mokslų. Galiausiai, nubraukusi ašarą, supratau, kad visiškai nesvarbu, ką pasirinksiu. Tiek vienas, tiek kitas sprendimas visada turės minusų ir pliusų. Negalima smerkti nei tų, kurie pasilieka, nei tų, kurie išvyksta. Šis gyvenimo etapas ir komsmopolitiškėjantis pasaulis mums suteikia galimybių, galime jas išnaudoti arba nekreipti į jas dėmesio, bet tikrai negalime pykti ant tų jaunų žmonių, kurie nusprendžia išdrįsti pabandyti kažką naujo.

Juk tik tas žmogus, kuris nebijo išeiti iš savo komforto zonos, tobulės, eis į priekį. Visiems reikia šiokio tokio šoko, jis mums lyg gyvo oro gurkšnis. Kaip bebūtų, visi mes skirtingi ir vienam išėjimas iš savo komforto zonos gali reikšti išvykimą į svetimą šalį, o kitam tiesiog žingsnio žengimą iš savo kiemo. Galbūt ir baisu, bet reikia nuspręsti patiems. Prie kurios obels nueisime - artesnės ar tolesnės - nulems tik mūsų pačių pasirinkimai. O ar rūgštus vaisius, sužinosime tik tuomet, kai atsikąsime. Velniai nematė, jeigu jis ir bus rūgštus... Pripažinkite, juk kartais trokštame ir tos pikantiškos rūgštelės!

Pabaigai

Galutinai dar nenusprendžiau, ką pasirinkti. Sprendimą reikia priimti ir greitai. Žinau tik viena - ką bepasirinkčiau, pasirinksiu teisingai, ir kur benuves gyvenimas, nesigręžiosiu atgal ir negalvosiu, koks būtų buvęs kito obuoliuko skonis. Rūgštesnis ar saldesnis, vis tiek gi vitaminas ir protui, ir sielai. O nuodingi obuoliai, mielieji, tik pasakose...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (49)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (175)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (458)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (249)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.