Man patinka vyresni vyrai. Natūralu, kad dauguma jų – vedę. Pamenu, vienas mane užkalbino internete. Atvirai buvo parašęs, kad yra vedęs. Nutariau pajuokauti ir paerzinti jį, parašiau, kaip čia dabar vedęs vyrelis rašo kitoms... O tas atšovė: „Tai kas, kad vedęs? Tai nereiškia miręs...“ Ko gero, netgi po tokio pasakymo aš lieku kalčiausia, ar ne?
Dar vieną kartą prieš keletą metų prisėdau prie labai simpatiško vyro viename viešame renginyje. Užkalbinau, elgiausi lengvabūdiškai ir jaunatviškai (kita vertus, tokia ir esu natūraliai, man 24-eri, tada buvo kokie 20-imt), gal net, kai dabar pagalvoju, truputį vaikiškai. Bet tas vyras negalėjo atitraukti nuo manęs akių. Atrodė tikrai labai solidus ir rimtas, bet visiškai ištirpo prieš jauną viliokę...
Kokią valandą šnekučiavomės, o tada, nepatikėsit, šalia jo prisistatė vaikas. Pasirodo, manasis 44 metų simpatukas buvo ne tik vedęs, bet ir turėjo 6 metų vaiką. Visgi leisiu sau pasakyti, kad net pasirodžius aukseliui sūneliui, jo akys nenukrypo nuo manęs. Tai aš jau ėmiau po truputį trauktis, maždaug, na, viskas, iki, smagiai pasibuvom, ir tiek... Tuomet jis paprašė mano numerio. Nusijuokusi atšoviau neduosianti. O tada „ištikimasis“ šeimos vyras pasiūlė dar pabūti, nueiti kartu į kavinę. Tiesiog va taip, netgi su savo vaiku, kuris nebe kūdikis, kad nieko nesuprastų.
Taigi, nuėjome į kavinę. Jo sąskaita vaišinomės, klausėme muzikos, kalbėjomės kelias valandas. Lengvai įkaušęs nekaltasis suviliotasis (sarkazmas) paskambino auklei, kad pasiimtų vaiką. Taigi, dar vienas darniosios šeimos žmogus pamato tėvelį/vyrelį su svetima gražuole, ir... Nieko.
Naktį praleidome drauge, užsiimdami įvairia veikla. Nė vieno skambučio, nė vienos žinutės...
Tik ryte, kol patinas miegojo, nutvėriau jo telefoną ir pamačiau žinutę nuo žmonos su prašymu nepamiršti, kad šiandien jiedu eina į svečius. Atkreipiau dėmesį, kad buvo prirašyta pavardė, tad reikia suprasti, kad vizitas beveik oficialus, o ne šiaip draugų pasisėdėjimas! Štai kam tai žmonelei reikia vyro: dėl įvaizdžio ir dėl nemokamos auklės. Kam jiems vaikas, nenutuokiu išvis. Pusę dienos su vyru, kitą – su aukle. Mamos indėlio išvis nėra. Neįmanoma sugriauti šeimos, kurios nėra, trumpai tariant.
Trečias atvejis – susipažinome koncerte. Maloniai bendravome gal mėnesį, paskui reikalai tapo „fiziškesni“. Kažkurią akimirką paklausiau, ar jis neįsipareigojęs. „Vedęs – taip, bet įsipareigojęs – tikrai ne“, – sulaukiau atsakymo. Štai ir viskas, ir visa drama. Kam tiek man, tiek jam vaidinti šventuolius, jei tokie nėra?
Galėčiau pažerti krūvą tų žmonų trūkumų, bet ar reikia? Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą. Aš gyvenu savąjį, jos – taip pat. Kartais mėgstu paflirtuoti, žiūrėti, kaip reaguos. Ir galiu padaryti išvadą, kad išvados nėra – kartais didžiausią raganą turintis vyras bus ištikimesnis už ištikimybės įsikūnijimą, kartais tobulą (net mano akimis) damą vyrelis paliks vos man ar panašiai į mane pamojus.
Pabaiga galėtų būti tokia: jei jūsų vyras jums neištikimas, niekas nėra kaltas (kad ir kaip norėtųsi apkaltinti žmones iš šalies ar net patį mylimąjį), tiesiog jūs neskirti vienas kitam. Taškas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Mano sesuo turi kelis meilužius, kurie turi šeimą, vaikų... Ir ji, tai žinodama, vis tiek su jais susitikinėja, nors ne kartą jos klausiau, kaip ji jaučiasi, ardydama šeimas. Tada iš karto atrėžia, kad ji nieko blogo nedaro ir ji neardo šeimų, esą jei tie vyrukai nenorėtų, nesusitiktų su ja“, – yra pasakojusi DELFI skaitytoja. Tai – tik viena skaudi istorija, kai vyras ar moteris nepaisė santuokos pasižadėjimų. Vis dėlto, teisti paprasčiausia. Ne kartą DELFI rašė ir apie tai, kai meilužėmis moterys tapo to nė nežinodamos.
Viena DELFI skaitytoja yra rašiusi apie tai, kai tik po daugiau nei metų sužinojo, kad jos mylimasi turu šeimą.
„Tą dieną ir prasidėjo pasaka, buvo gera, nuo tos dienos mes susitikdavome kasdien, viskas buvo idealu, aš buvau kaip ant sparnų. Kartą jis žiūrėjo į mane susinervinęs kažko, su ašarom akyse pasakė: „Velnias, aš tave įsimylėjau“. Tada aš nesupratau, kodėl jis taip nervinosi. Bet praėjus daugiau nei metams aš sužinojau, kad jis turi žmoną ir vaiką“, – pasakojo ji.
Prašome Jūsų pasidalyti mintimis šia skaudžia, bet amžina tema – ar tikrai kaltas tik žmogus, atsiradęs tuomet, kai kitas jau buvo sukūręs santykius? O gal būna istorijų, kai meilužė ar meilužis parodo, kad santykiai buvę tik saviapgaulė? Padiskutuokime – ar reikia kaltinti meilužę ar meilužį, kai santuokos įžadus davę vyras ir žmona? Gal taip – paprasčiausia, bet ne teisingiausia?
Įdomiausios istorijos ar nuomonės autorių apdovanosime – jam atiteks pusės metų pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumerata. Konkurse galite dalyvauti čia arba rašydami el.p. pilieciai@delfi.lt.