Tas vyras mano gyvenime dominavo labai mažai, mes su juo bendraudavom internetu ir telefonu, ryšys buvo nutrūkęs, bet... visada gyvenime būna bet, po metų tylos sulaukiau SMS. Negalėjau patikėti, kad žmogus mane prisiminė ir apsireiškė.
Po ilgų įkalbinėjimų aš sutikau susitikti trumpam. Atvažiavus jam, įsėdusi į automobilį aš nebenorėjau iš jo išlipti, su juo skirtis, nežinau, kas įvyko... Tai tikrai nebuvo įspūdingas gražuolis ar viliojantis vyras, kuris apsuka aplink pirštą, tai buvo savas, mielas žmogus.
Tą dieną ir prasidėjo pasaka, buvo gera, nuo tos dienos mes susitikdavome kasdien, viskas buvo idealu, aš buvau kaip ant sparnų. Kartą jis žiūrėjo į mane susinervinęs kažko, su ašarom akyse pasakė: „Velnias, aš tave įsimylėjau“. Tada aš nesupratau, kodėl jis taip nervinosi. Bet praėjus daugiau nei metams aš sužinojau, kad jis turi žmoną ir vaiką.
Aš negaliu papasakot, kaip tada jaučiausi, galvojau, kad sprogsiu, širdis kaip akmuo sunki buvo, nenorėjau nieko tada, pats mylimiausias ir brangiausias žmogus man melavo, norėjau prasmegt kiaurai į žemę. Net pikčiausiam priešui to patirt nepalinkėčiau. Nuo tos dienos mano pasaka pavirto košmaru. Manyje buvo dvejopas jausmas, man buvo sunku pakelti mylimo melą, norėjau viską baigti, palikti ramybėje, nes aš iš tų žmonių, kur šeima daug reiškia ir aš niekada nenorėjau kištis į kažkieno šeimyninį gyvenimą, bet kartu aš negalėjau būt be jo.
O blogiausia, kad aš sužinojau, susitikus su jo žmona, kad ji apie mane visada žinojo, kad jie miega atskiruose kambariuose, kad ji man norėjo anksčiau pasakyti, bet nepasakė kažkodėl... tada ji sakė, kad aš nekalta, nes nežinojau, na, bet ji tai žinojo apie mane ir viskas buvo jos rankose, ji galėjo viską pakeisti, jei tik būtų norėjusi, aš niekada nesuprasiu moterų, kurioms taip nesvarbu, kurioms dar patogu turėt vyrą, kuris neša pinigus į namus, bet čia ne man teisti, kiekvienas gyvena kaip jis nori...
Aš tiesiog atsitraukiau ir leidau viska spręsti jam, pati eidama iš proto ir verkdama vietoj miego. Bet aš atleidau... Jis prašė nepalikti jo, sakė, kad myli, net jo žmona sakė, kad jis myli mane. Mes kartu... Jo žmona susitaikė su tuo, kad mes kartu, viskas ėjo geryn. Bet pragaras tik didėjo...
Viskas eina bangom, tai viskas labai gerai, tai viskas visiškai nekas. Kai viskas jau pradėjo gerėt, eiti sava gera linkme, jis padare klaidą. Jis pasidavė jai ir jie permiegojo. Žinoma, aš tai sužinojau ne iš jo. Aš ėjau iš proto, gyvenau su tuo žmogum jau ilgai ir mano dienos virto pragaru, verkiau, jis maldavo neišeit, atleist, tai jo klaida, kurios nebebus, kad jis pats jaučiasi bjauriai, kad jis padarys viską.
Aš net pati nežinojau, kaip galima stipriai mylėt žmogų, ir kokia aš kvaila esu, mano meilė buvo stipresne net už tą skausmą, aš jam atleidau.
Mes esam kartu, išgyvenam jų skyrybų procesą, kartais gyvenam pragare, kurį mums užkuria jo žmona, kuriai aš visada būsiu meilužė, kalė ir dar blogesnių žodžių girdėjau, ji nori, kad man būtų blogai, bet labiausiai man gaila, kad kenčia vaikas per jos kerštą.
Norėčiau tik vieno, kad visas šitas pragaras greičiau baigtųsi, nes mes jau perėjom tiek pragaro kartu, kad jau dabar turėtume būti patys laimingiausi. Kaip sakoma, lengvu keliu į laimę neinama. Dabar laukiu laimingos savo pasakos pabaigos, nes kaip dažniausiai baigiasi pasakos, tik nežinau, kaip man elgtis. Kaip elgsis jo žmona? Kodėl ji taip elgiasi? Nes kartais man viskas būna nepakeliamai sunku. Patarkite...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP SULAUKTI PASAKOS PABAIGOS
Skaitydamas jūsų laiško pradžią, pradėjau įtarinėti kažką negero. Laiškas prasideda žodžiais: „Niekada nesiskundžiau savo gyvenimu, turėjau daug mylimų man brangių žmonių aplink, mėgavausi vyrišku dėmesiu, niekada vieniša nesijaučiau, pasimatymai man buvo malonumas“.
Prisimindamas man žinomus jaunus žmones, jų pirmus bandymus suartėti su kita lytimi, nepasitikėjimą, neužtikrintumą - neatpažinau šioje idilijoje realaus jauno žmogaus gyvenimo. Ir man pasirodė, kad čia kažkokia pasaka, o ne tikrovė. Ir jei žmogus šitaip prisimena savo gyvenimą, vadinasi, jis jį idealizuoja. T.y. gyvenimas eina toks, koks jis yra, o žmogus atkakliai gyvena pasakoje. Ir kaina už tai dažniausiai ta, kad tikrovė jam pasirodo per daug skaudi. Tuomet žmogus išeidamas iš pasakos patiria traumą. Ir pasaulis jam atrodo kaip košmaras.
Taigi, paaiškėjo, jog jūsų vyriškis turi žmoną ir vaiką. Ir nors jis jus myli, ir jo žmona su tuo susitaikė, ir jis pradėjo su ja skirtis, jums gyvenimas atrodo kaip pragaras. Jūs vis dar negalite atsipeikėti. Todėl jums gyventi yra per sunku, ir jūs vėl grįžote prie idėjos apie pasaką, nes rašote: „Laukiu laimingos savo pasakos pabaigos, nes kaip dažniausiai baigiasi pasakos“.
Pasakos iš tiesų dažnai baigiasi laimingai, tačiau skirtos jos vaikų nuraminimui. Jei jūs norite nusiraminti, pasaka tikrai jums tiktų. O jei norite kurti santuoką su vyru, tuomet netiktų. Nes santuokai reikia daugiau, nei tikėjimo laiminga pabaiga. Jai reikia supratimo. Jums reikia suprasti save ir savo mylimą vyrą. Ir suprasti, kas apskritai vyksta tarp žmonių. Nesvarbu, kad jums visuomet santykiuose išeidavo skraidyti ant sparnų. Santuoką reikia kurti ant žemės.
Ant žemės vyksta aibė proziškų dalykų: vyrai nėra laisvi. Juos sieja su kitomis moterimis įvairūs ryšiai. Kartais jie turi vaikų. Skyrybos būna ilgos. Jų metu būna nesutarimų dėl turto ar dėl vaiko priežiūros. Mylintys vienas kitą žmonės nebūtinai yra labai atviri ir nuoširdūs. Dažnai jie nuslepia vienas nuo kito tai, kas gali įskaudinti. Nes įskaudinę bijo kito žmogaus netekti.
Paliekamos žmonos pyksta ant savo varžovių ir keikia jas įvairiais žodžiais. Nes žmonės dar yra savininkiški ir paprastai savo šeimos narių neatiduoda. Matote, kaip ant žemės viskas komplikuota? Beje, pasakose irgi būna visokių blogų herojų, kurie suteikia siužetui aštrumo. Juk turi būti kažkokie iššūkiai, kad herojai galėtų tenkintis nelengva pergale? Turi. Jūs ir pati rašote: „Lengvu keliu į laimę neinama“.
Tik matote, pasakoje - bent jau tradicinėje vaikiškoje pasakoje - būtinai numatyta laiminga pabaiga: „Po to jie gyveno ilgai ir laimingai ir numirė tą pačią dieną“. O tikrovėje vedybos - ne pabaiga, o tik pradžia.
Todėl net ir išsiskyrus su savo žmona jūsų draugui laimingos pabaigos neverta tikėtis. Bet ir nelaimingos pabaigos taip pat neverta tikėtis. Tikėtis galima tik įvairių nuotaikų, skirtingų santykių.
Gyvendami kartu su juo jūs susidursite su vienu dažnu žemišku reiškiniu, nenumatytu pasakose: jūsų vyriškis nesuprantamu būdu gali darytis liūdnas ir tarsi ne toks laimingas. Nors turėtų jaustis laimingas su jumis! Ir jūs, užuot vėl skrajojus padebesiais, galite pajusti kažkokį nesuprantamą graužatį. Tarsi išsipildžius jųdviejų svajonėms kažkas imtų ir įdėtų deguto šaukštą į jūsų medaus statinę. Kodėl?
Todėl, kad žemėje galioja dar toks kainos principas. Kai žmonės išsiskiria ir sukuria naują sąjungą, jie sumoka ne tik pinigais, bet ir pamažina savo gerumo bei „švarios sąžinės“ jausmą. Lieka graužatis. Tai - emocinė skyrybų kaina. Ji nukreipta ne tik į vaikus, bet ir į buvusį sutuoktinį. Tokia jau tai žemė. Visai ne pasaka.
Tačiau gyvenimas žemėje turi ir savo privalumų, kurių nėra pasakose. Pasakose viskas eina viena linkme - link vedybų. Gyvenime viskas eina sudėtingėjimo link ir ratu: iš pradžių mes gyvename po vieną, po to vaikštome dviese, po to mums gimsta vaikas, po to - kitas, po to vaikai auga, po to nuo mūsų atsiskiria, ir mes vėl liekame dviese, po to vienas iš mūsų išeina ar miršta ir mes vėl po vieną...
Dar gyvenime būna pasirinkimo momentų: tarkime, galima rinktis išlikti ištikimam, bet atsisakyti romano. Arba atsiduoti romanui, bet paaukoti ištikimybę. Galima rinktis: gimdyti vaiką ar didinti savo gerovę. Studijuoti ar pastoti. Gyventi mieste ar užmiestyje. Neatleisti ar nusileisti. Mylėtis, kai tau to nesinori daryti, ar atsisakyti sekso.
Taigi, gyvenimas tikrovėje yra įvairesnis. Kartu jis ir ne toks saugus, kaip pasakose. Tai, kas vyksta jūsų gyvenime dabar - tai tiesiog toks nemalonus laukimas, tarsi sėdėtumėte ilgoje eilėje. Kantrybė jums padės. O štai kai eilė pasibaigs, tolimesnis gyvenimas bus ne tik triumfas ir palengvėjimas. Kartu ir bus tikrų išbandymų pradžia. Sudėtingas gyvenimas, su iššūkiais ir tiek komplikuotas, kad jums būtų įdomu jį pragyventi.
To jums ir linkiu - iš paprastos pasakos, netgi su košmaro elementais, pereiti į sudėtingą gyvenimą. Ir išmokti tuo žemišku gyvenimu pasitikėti ir džiaugtis. Jis to vertas.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
