O minčių ir idėjų dabar turiu tiek daug, kiek neturėjau gyvenime. Bet, deja, girdžiu tik: kaip tavo mažylis auga? Arba dar geriau: kaip judu augate? Kaip jaučiatės? Patikslinsiu, taip klausiama ne apie tai, kaip aš jaučiuosi.
Kažkodėl žmonės yra linkę manyti, kad motina ir vaikas yra vienis, tapęs daugiskaita. Tiksliau – motina yra tapatinama su vaiku. Šioje vietoje leiskite priminti, kad šeimoje yra mažiausiai trys žmonės – į ją įeina ir vyras, kuris šiais laikais taip pat dažniausiai labai aktyviai dalyvauja vaiko auginime. Bet sutikę vyrą, kurio šeimoje gimė naujagimis, kuris iš jūsų klausia: kaip judu gyvenate? Ne, jei ir klausiama, tai klausiama, kaip laikosi jūsų šeima? Todėl darau išvadą, kad pagimdžiusi moteris mūsų visuomenėje tarsi visiškai praranda asmenybę.
Gal ir negalima teisti, nes dažniausiai pati motina save tapatina su vaiku ir gyvena jo gyvenimą. Tokių atvejų Lietuvoje gana daug – užtenka pabūti supermamų forumuose, kuriuose sutiksi tūkstančius supermamų, geriausiai viską žinančių, niekur nedirbančių ir save realizuojančių gyvendamos vaikų gyvenimus. Taip pat galima užmesti akį į motinų „Facebook“ anketas – Aušra ir Mariukas, Toma ir Augustė ir t.t Net ir tos, kurios nepasidaro dviejų vardų anketų, dažnai eina iš proto, kelia savo vaikų nuotraukas kiekvieną dieną, taip pat jų profilio nuotraukoje puikuojasi jų atžala.
Gal tai ir formuoja aplinkinių reakciją? Kad jei jau turi vaiką, tai nieko kito neveiki ir negalvoji. Kad tavo gyvenimo centras yra tavo vaikas, nebe tu pati. Dalis tiesos tame yra, nes iš pradžių, kai gimsta kūdikis, būna daug bemiegių naktų, nerimo ir nežinojimo, ką daryti. Pasaulis susitraukia iki vaiko priežiūros. Tačiau jam praaugus iki kokių trijų mėnesių, viskas keičiasi.
Kas su tokiomis motinomis yra blogai? Kodėl tiek daug motinų, sėdinčių namuose ir burbančių, kad valstybė suteikia per trumpas vaiko priežiūros atostogas, nors jos ir taip ilgiausios Europoje? Aiškinančių, kaip svarbu, kad pačios motinos, kuo ilgiau prižiūrėtų vaikus, tačiau užauginančios tokius, kurie gyvenime nieko nesiekia, gliaudo saulėgrąžas po tiltais ir dėl savo bedarbystės kaltina ne save, o Lietuvą? Kodėl tiek daug motinų garsiai rėkiančių, kad motinystė – jų pašaukimas? Kai motinystė juo net negali būti, nes tai tiesiog yra inkstinktas.
Ar tai auklėjimo pasekmė, vaikystėje ir paauglystėje įkaltos mintys, kad moteriai būti laimingai nieko daugiau nereikia, užtenka tik vaikų, aišku ir vyro šalia, tačiau čia irgi neapibrėžiama, koks vyras turėtų būti, svarbiausia, kad būtų?
Man labai liūdna, kad šitokioje išsivysčiusioje visuomenėje, dar gaji šita patriachalinė sistema.
Man dar liūdniau, kai protingos ir išsilavinusios moterys, gana daug gyvenime pasiekusios ir susilaukusios vaiko sustoja. Nors vėliau ir grįžta į darbą, tačiau darbas joms nebeteikia malonumo, jos nebenori savęs realizuoti jokioje kitoje srityje. Liūdniausia tai.
Vis dėlto esu linkusi manyti, kad tai įvyksta tokiose šeimose, kuriose vyras neprisideda prie vaiko ir namų priežiūros ir moteriai pasidaro per sunku viską vienai pavežti. Kadangi vaikas joms tampa svarbiau nei ji pati, ji pradeda mažiau skirti sau dėmesio, kol galiausiai niekas jai nebeteikia tokio džiaugsmo. Todėl belieka atsikratyti nors vienu sunkumu ir tuo dažniausiai tampa darbas.
Apskritai, kodėl Lietuvoje yra priimta manyti, kad vaikas visų svarbiausias šeimoje? Iš kur šita nuostata iš viso ištraukta? Šiaip visi trys (ar daugiau) yra vienodai svarbūs. Ir tik tokioje šeimoje, kurioje motina pati sau yra svarbi kaip asmenybė, gali vyrauti tikra laimė bei pilnatvė.
Tačiau kodėl svarbesniu už save patį tampa vaikas?
Kiekviena pagimdžiusi moteris patiria stiprų aplinkinių spaudimą, kokia ji turi būti tobula motina. Jei nors kiek galvoja apie save, tai reiškia, kad ji yra egoistė ir pakankamai nesirūpina savo vaiku. Netgi rašomi straipsniai, kuriuose aiškinama, kad motina turi teisę pavargti. Kokia turi būti susiformavusi visuomenėje nuostata, kad netgi reikia rašyti straipsnius, kuriuose leidžiama žmogui pavargti? Nuo kada žmogus neturi teisės pavargti?
Jei nemaitini savo pienu dažniausiai tave užmėtys akmenimis ne tik pakvaišusios į grupuotę susijungusios mamytės, bet ir daktarai. Nes dažniausiai nėra svarbu, kad po gimdymo moteriai prasidėjo komplikacijos, kad ji pati serga, tarkim, jai reikia vaistų, kurie nėra suderinami su maitinimu. Šiuo metu dažniausiai siūloma, vaikščioti kaip lavonui, kentėti, bet savo kūdikį maitinti.
Juokingiausia, ką esu išgirdusi, kad net į Sibirą tremiamos moterys išmaitindavo savo kūdikius. Juokinga taip pat dabar populiarėjanti prieraišioji tėvystė, kuri teigia, kad kūdikis yra „valdovas“ ir turi teisę, tarkim, valgyti naktimis kas pusvalandį, taip pat miegoti su tėvais vienoje lovoje. Nes pagal juos, ne suaugęs žmogus turi įvesti režimą, kas kur ir kada, bet kūdikis turi susirasti pats savo – tai ir susiranda. Ir pagal juos tėvams nelabai bereikia miegoti kartu.
Nes kas gaunasi, kai kūdikis miega bendroje lovoje? Tėvas, kuris dirba ir nori išsimiegoti, paprasčiausiai išsikrausto į kitą kambarį. O motina keliasi kas pusvalandį ir nemiega metus naktimis, bet čia juk svarbiausia – kūdikis.
Bet ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visuomenė ir pačios motinos yra maitinamos nuostata, kad kad ir kaip joms būtų blogai, kūdikis yra pats svarbiausias.
Kad kentėti dėl savo kūdikio yra natūralu. Ir tai yra priimtina.
Maitinimas krūtimi – tai tik vienas pavyzdys, o tokių pavydžių galima sugalvoti begalę. Aš aiškiai ir gerai suvokiu maitinimo krūtimi naudą, tačiau palaikau tik tuos atvejus, kuriais moterys yra tiek fiziškai, tiek psichologiškai stiprios tai daryti. Bet klausimas, kiek iš tikro tokių yra? O kiek tokių, kurios tyliai kenčia nenorėdamos būti pasmerktos?
Iš tikrųjų kūdikio ir kančios iškėlimas viršum visko prasideda dar kai moteris laukiasi. Moterys ir toliau yra skatinamos kentėti per gimdymą ir nenaudoti nuskausminamųjų, ir taip pagimdžiusios jos netgi tuo didžiuojasi – aš pagimdžiau be nuskausminamųjų, kokia aš „didvyrė“. Jos jaučiasi vertesnės negu tos, kurios buvo „silpnos“ ir negalėjo dėl kūdikio iškęsti skausmo.
Lietuvoje šiandien tikrai yra labai daug moterų, per silpnų pasipriešinti aplinkinių spaudimui ir tyliai sau nelaimingai kenčiančių, nes mano, kad tokia jų pareiga. Tai dar viena gaji nuostata.
Nuostatų daug. Ir jas būtina keisti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!