Atrodo, nieko tokio neįvyko... Bet skausmas nepraeina. Paskutinis pokalbis su kaimyne mane pritrenkė. Ji išgėrusi pareiškė, kad aš be reikalo nerimauju – tarp jos ir mano vyro nieko nėra, nes jis, anot jos, ne jos skonio. O priešistorė ilga...
Šiuo atveju mane kankino tik nemalonūs įtarimai: tulpės jai Kovo 8 d. per pietus, o man vakare grįžus iš darbo – nieko, kava ir brendis su ja kieme pavėsinėje, o man sako, kad kavos jis nemėgsta ir su manim niekada negeria... Dar tas jos nuolatinis lindimas į mūsų šeimą: kokie mes faini, nerealūs, koks jis darbštus... Apsilankymai, kai manęs nėra namie – trešnių atneša, paflirtuoja per tvorą... Hi-hi, ha-ha.
Nieko neįvyko ir su nerimastingąja drauge, išskyrus šlykščius „pasilaižymus“ ir „pasiglamžymus“, atseit, „ant bajerio“ visiems matant. Užkaito tada jos fantazijos ir ji atakavo mano vyrą žinutėmis, važiavo pas jį, kai jis jai išrėžė, kad tarp jų negali nieko būti, juk draugaujam šeimomis...
Tai kodėl man skauda širdį ir nepraeina keistas nerimas? Juk prisipažino jis tai, neslėpė, verkiant prisiekinėjo, kad myli... Gal skauda, kad aš su visais stengiuosi būti nuoširdi, o man pakišama kiaulė.
Dvigubai skauda dėl draugės išdavystės (nesvarbu, kad nieko tarp jų neįvyko, bet galėjo įvykti, jam panorėjus...) Arba jeigu nedraugautumėme šeimomis?.. O kas būtų, jeigu jis pasirodytų kaimynės skonio?
Ką aš gyvenime praleidau? Kada reikėjo jį mesti? Dabar, brandžiame amžiuje, norisi ramiai gyventi, pasitikėti, o ne pavydėti jo žvilgsniukų kitoms, kiekvienos jaunos praeivės nužiūrinėjimo vairuojant, šypsenėlių, replikėlių, plekšnojimo per mano draugės užpakaliuką šokant. Norėčiau būti išdidi ir mesti jį, bet gyvenimas – ne toks paprastas. Kaip žema kovoti dėl vyro dėmesio sau... Daugiau nenoriu būti nuoširdi ir gera. Nenoriu turėti draugių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mylimojo ar mylimosios išdavystė – skaudi patirtis, dažnai visiškai apverčianti gyvenimą. Nors neištikimybė – itin nemaloni, ryžtingiems žmonėms dažnai pasiseka apie ją pamiršti, rasti naują meilę ir judėti į priekį. Bet ką daryti, kai smūgis – dvigubas, o išduotas buvai dviejų mylimų žmonių, jiems nusprendus būti kartu?
Deja, DELFI skaitytojai ne kartą yra dalijęsi skaudžia patirtimi, kai teko susitaikyti su dviejų mylimų žmonių netektimi.
Viena mergina pasakojo, kad su jos mylimuoju pradėjo draugauti jos geriausia draugė.
„Po mėnesio kančių viena pažįstama draugė pasakė mačiusi mano vaikino automobilį prie mano geriausios draugės namų. Buvau šokiruota ir neiškentusi paskambinau tai „geriausiai“ draugei ir pasiūliau susitikti. Susitikusi su ja nevyniojau žodžių į vatą ir paklausiau, ar tiesa, kad mano vaikinas buvo pas ją. Ji pradėjo sakyt: „Juk jūs seniai išsiskyrėte, kodėl negaliu būti su juo, jis mane myli, o ir aš jam neabejinga, neturiu dėl ko atsiprašinėti tavęs. Aš nežinojau kad jis tau taip vis dar rūpi.“ Tokie jos žodžiai sudaužė mano širdį“, – anksčiau skiltyje DELFI Pilietis yra rašiusi ji.
Kita moteris tikino, kad jos vyras ją išdavė su savo seserimi.
„Namus palikus paskutiniam svečiui, pati šokau į automobilį ir nulėkiau prie pokalbio telefonu metu girdėto viešbučio. Ten pamačiau savo vyro automobilį. Ėjau prie jo, kai tuo metu pro viešbučio duris pamačiau išeinant savo seserį, meiliai prisiglaudusią prie mano vyro. Man pasidarė bloga, nualpau“, – skaudžią patirtį yra pasakojusi moteris.
Tema – skaudi, todėl prašome Jūsų pasidalyti patirtimi ir papasakoti, kaip tokioje situacijoje elgėtės, atsigavote po apgavystės, patarti išgyvenantiems ar išgyvenančioms tą patį. Kaip atgauti pasitikėjimą savimi ir kitais, apsidrausti, kad tokia nelaimė gyvenime nebenutiks? Kviečiame pasidalyti savo mintimis ir istorijomis, kurias publikuosime anonimiškai.
Trijų patirčių autoriams padovanosime 3 mėn. pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą!
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką žemiau arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.