Buvo gražus vasaros pavakarys. Susitikome su draugėmis atšvęsti mano mokslų baigimo. Norėjome, kad tai būtų tik merginų vakaras. Tikėjausi, kad draugės pakels šampano taurę už mano sėkmę: puikiai baigtas vienas iš geriausių Lietuvos universitetų, laiminga santuoka, greitai į šį pasaulį pasibelsiantis mūsų su vyru vaikelis, pasiūlymas po gimdymo užimti ganėtinai aukštą postą rimtoje įmonėje... Viskas atrodė idealu.
Visos linksmai klegėjome susėdusios mūsų su vyru nuosavo namo svetainėje. Kas įsitaisė ant sofos, kas ant fotelių ar pagalvėlių. Buvo labai smagu. Susirinko visos mano artimiausios draugės, su kuriomis bendravome nuo vaikystės ar studijų metų. Trūko tik mano sesers. Ji sakė negalėsianti dalyvauti, nes turinti padaryti kažkokį „svarbų projektą“. Mano vyro taip pat nebuvo – buvome sutarę, kad tai tik merginų vakaras. Jis ir neprieštaravo – palinkėjęs smagiai pasilinksminti, pabučiavęs mane ir paglostęs mano pilvelį, iškūrė pas draugus.
Neilgai truko mūsų toks smagus pasisėdėjimas. Staiga ėmė skambėti telefono muzikėlė. Susižvalgėme viena su kita: „Tai ne mano“ , „Ir ne mano“, „Ir ne mano...“. Pagalvojau, kad skamba visai kaip mano vyro telefonas. Pagal skambėjimo garsą nuėjau iki židinio – ant jo tikrai skambėjo padėtas mano vyro telefonas. Skambino „Darbas“. Pagalvojau, kad kažkas nutiko mano vyrui, todėl atsiliepiau. Nespėjus man pasakyti „Klausau“ iš telefono pasigirdo moteriškas balsas: „Katine, kur tu užtrukai? Vis dar laukiu tavęs (viešbučio pavadinimas)“ mūsų kambaryje... Aš tuoj sudegsiu iš karščio su šiais naktinukais... Alio? Ko tyli? Ar ta gyvatė mano sesuo apsigalvojo ir neišleido tavęs?“.
Aš stovėjau netekusi amo. Padėjau ragelį ir tuomet suvaidinau atsakanti skambinančiajam (kad draugės nieko neįtartų): „Jūs paskambinote ne tuo numeriu“. Atsisukusi į drauges pasakiau, kad sumaišė numerį ir kad tuoj grįšiu. Nulėkiau į tualetą ir ėmiau žliumbti. Negalėjau patikėti, kad mano vyras ir mano sesuo... Aš jais beprotiškai pasitikėjau. Galvojau, kad gal man pasigirdo...
Grįžau pas drauges į svetainę, tačiau mintyse sklandžiau kitur. Pirmą kartą gyvenime laukiau, kad susitikimas su draugėmis pasibaigtų kuo greičiau. Galiausiai pati neiškenčiau ir pasakiusi, kad pavargau, noriu prigulti, paprašiau susitikimą pratęsti vėliau. Draugės nieko nesupratusios išėjo.
Namus palikus paskutiniam svečiui, pati šokau į automobilį ir nulėkiau prie pokalbio telefonu metu girdėto viešbučio. Ten pamačiau savo vyro automobilį. Ėjau prie jo, kai tuo metu pro viešbučio duris pamačiau išeinant savo seserį, meiliai prisiglaudusią prie mano vyro. Man pasidarė bloga, nualpau. Daugiau neatsimenu, kas buvo... Bet pasirodo, krisdama susitrenkiau pilvuką. Prasidėjo vidinis kraujavimas. Mane skubiai nuvežė į ligoninę. Ten gydytojai ilgą laiką kovojo dėl mano ir vaikelio gyvybės. Visa laimė, įvyko stebuklas ir jie mus išgelbėjo. Ačiū gydytojams!
Grįžusi iš ligoninės pradėjau skyrybų procesą. Mano sesuo liko gyventi su savo vyru ir vaikais. Su ja iki šiol nepalaikau jokio ryšio. Mano dabar jau buvęs vyras taip ir neatsiprašė. Ir mūsų vaikeliu nesirūpina...
Vakar taip suskaudo širdį, kai mažylis pribėgo ir mielu balseliu paklausė: „Mamyte, kodėl kitus vaikelius tėveliai myli, o tavęs ir manęs ne?“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tikriausiai ne vienam yra tekę silpnumo akimirką žvilgtelėti į antros pusės telefoną ar kompiuterį. Puiku, kai po to telieka nuryti sąžinės priekaištus ir atsiprašyti, tačiau taip būna, deja, ne visada... „Žinoma, kad pati buvau kalta, kad lindau. Ką norėjau, tą ir radau, taip?“, – pagalvojo DELFI skaitytoja, prisipažinusi, kad apie vyro neištikimybę sužinojo perskaičiusi jo pokalbius „Skype“.
Panašioje situacijoje prisipažino buvęs ir ne vienas skaitytojas, komentavęs moters istoriją.
„Pažiūrėjau ir aš į netyčia paliktą telefoną... Ištiko šokas. O tokia meilė buvo, tiek deklaruota visaip, tfu. Išsuko uodegą tam kartui, išsiteisino, kad nieko tokio, kad čia tik toks pasveikinimas su Naujais metais... „Pasiilgau tavęs mažute“... Jau tada reikėjo spirti pro duris, bet, durnelė, buvau įsimylėjusi, na, ko tik neatleisi. Vėliau istorijos kartojosi. Aptikau pažinčių portale... Ir, ko gero, jų ne vienas buvo“, – rašė DELFI komentatorė Ina.
Tokia patirtimi dalinosi ir kita moteris.
„Aš netyčia išsivežiau į darbą ne savo, o vyro telefoną (pas mus vienodi). Kai vyras paskambino (iš mano telefono) ir pradėjo draskytis, keiktis (nestandartinis elgesys), supratau, kad kažkas ne taip. Kažkas ne taip buvo pasikartojantys skambučiai ir žinutės. Atsisiunčiau išklotinę (nes kas gi moka už jo telefoną), sutikrinau numerius. Buvau priblokšta – tai buvo mano kaimynė, neseniai vyro palikta“, – prisipažino skaitytoja.
Kita, išdrįsusi palikti neištikimą moteris, net patarė kitoms tikrinti sutuoktinius.
„Aš dar moterims patarčiau prie pažinčių svetainės prisijungti – ten begalė vedusių vyrų meilužių ieško. Žinau porą, kurie jau taip gražiai šeimą sukūrę su trim vaikais, o vyrelis sėdi „online“, naujų aukų ieško. Bjauru“, – rašė skaitytoja.
Klausiame Jūsų – ar esate susidūrę su tokia patirtimi? Kaip manote, ar tikrinti antros pusės telefoną ar kompiuterį, turėti prisijungimo slaptažodžius – normalu? O gal laikote tai Jūsų asmeninės erdvės pažeidimu?
Kokia Jūsų nuomonė – kaip elgtis slapčia sužinojus apie neištikimybę ar kilus įtarimams dėl jos: prisipažinti, aiškintis ar pamiršti? O gal vadovaujatės principu – „nežinau, ir širdies neskauda“?
Pasidalinkite savo mintimis. Vienam konkurso dalyviui, kurį išrinks redakcija, atiteks R.D. Wingfiled knyga „Frosto naktis“. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Išdavystė“ arba spaudžiant pilką mygtuką čia iki lapkričio 17 d.