Kaip vieną kartą visam laikui išmokti anglų kalbą: lietuvės Daivos gyvenimas Londone (III)

 (42)
DELFI tęsia Anglijoje gyvenančios žurnalistės Daivos Budrienės tinklaraščio įrašų publikavimą. Pirmąjį tekstą galite perskaityti čia.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Kartais spalio, šiemet – lapkričio mėnesį, indai šventė Divalį – šviesos šventę, trunkančią 5 dienas. Ji yra viena svarbiausių religinių metinių švenčių, panašiai, kaip lietuviams Kalėdos. Džiaugiantis gėrio pergale prieš blogį, leidžiantis saulei, uždegama kuo daugiau šviesų, keičiamasi dovanomis, meldžiamasi ir aukojama deivei Lakšmei.

Pagrindinis šventės atributas, nepaisant naujųjų laikų ir technologijų, tebelaikomas kuklus aliejinis žibintas. Tokiais žibintais puošiami namai, parduotuvės ir visos viešos vietos.

Anglijoje gyvenantys indai Divalį švenčia saviškai – jie visą šventės savaitę vos pradeda temti, iki pat vėliausios vėlumos šaudo petardas ir fejerverkus. Be perstojo. Pokši ir pokši.

Kai ateinu pas Barbarą, ji tuoj ir klausia, ar aš girdėjusi, kaip ilgai vakar šaudė? Ji sako taip išsigandusi – frightened (fraitend), kai petarda luptelėjo vos ne po langu. Aš taip pat vos iš lovos neiškritau, buvau tiesiog persigandusi – terrified ( terifaid). Barbara taiso, nes terrified galima tuomet, kai staiga, prieš pat nosį pamatai vaiduoklį ir neturi kur pabėgti. Ji išpučia akis ir išsižioja… O frightened – nuo petardų…

Tada aš pagiriu jos mėlynas siuvinėtas šliures. Ji man sako: slippers (taip ir tariama), bet gali būti ir mules (mjulz) niekuo nesiskiria, nes tai kambario apavas be kulno – don‘t have a back. Tarsi be nugaros. Juokinga.

Beje, sako Barbara… Ne, ji nesako – beje, ji paklausia paprastai – ar aš esu religinga? Romos katalikų tikėjimo? O ar esu buvusi Šv. Pauliaus bažnyčioje netoliese? „Dar nebuvusi… o ta bažnyčia, kur netoli mūsų namų, ji – mano, – sako Barbara – Church of England – anglikonų”.

Tai aukštesnioji bažnyčia, nes joje suteikiama pirmoji komunija – communion. Kaip kokie aukštesnieji kursai, matyt bažnyčių bažnyčia, dar turėsiu pasigilinti…

Kas mane patraukia už liežuvio jai papasakoti apie Pažaislio vienuolyno bažnyčią? Išklausiusi, kada pastatyta, kas fundatorius ir, kad ji labai gražiai aptaisyta marmuru iš vidaus, Barbara susidomi, ar per Kalėdas mes einam melstis? Sakau, kad mes meldžiamės per Christmas Eve – po Kūčių vakarienės, per Bernelių mišias, prieš tai visi artimiausi susirenkam prie stalo, ant kurio turi būti 12 patiekalų… „Really (liet. iš tikro) 12?“ – nepatiki Barbara.

Čia ir neapskaičiuoju savo jėgų, beigi gebėjimų… nes mėgindama pasakoti apie virtinius su grybais – mėgstamiausią Kūčių patiekalą, nutariu išdėstyti smulkiai: Kūčių patiekalai yra be mėsos ir taukų, o tešla virtiniams gaminama tik iš miltų ir vandens – makaluoju rankomis virtualiame puode, maišau miltus su vandeniu… matau, kaip Barbara pradeda raudonuoti, kretėti, ją tuoj ištiks priepuolis. Staiga prisimenu, kad serga diabetu… Tačiau ji atsikvepia ir sako: „Negali būti, – kikena, – mes po Antrojo karo su tokia tešla kambario apmušalus klijuodavom“…

Tai ar reikėjo man tos bėdos? Tų 12-os patiekalų? O dar kai papasakoju, kad grybai turi būti miške surinkti, išdžiovinti, po to apvirti, o apvirus pakepinti su svogūnais – jai tai kosmosas. Ją vis dar neramina tešla: „Ar ji būna skysta – liquid?“ Kokio kietumo turi būti tešla, parodau rankomis…

Ima perštėti gerklę, pagalvoju, kad pakaks tų Kūčių subtilybių, bet prisimenu, kad praleidau svarbų dalyką – Kūčių plotkelę. Jos nėra mano žodyne. Todėl sakau, kad kiekvienas prie stalo turim po didelę kvadratinę komuniją… laužom ją ir linkim vieni kitiems visokių gerų dalykų. Tiek naujų įspūdžių apie katalikų papročius ir maistą šiandien jai aiškiai per daug. Ji tik pakraipo galvą. Ką ji apie mane galvoja?

Suskamba telefonas. „Jei nepažįstu numerio, niekuomet nekeliu, – sako Barbara. – Siautėja scam‘s (skems) – apgavikai, kurie visai taip pat, kaip ir Lietuvoj, apgaule vilioja iš žmonių pinigus.“

Kai jau nuslopsta emocijos, tuo laiku, kai jau beveik atsisveikinam, ji sako, kad mes, lietuviai, tikriausiai sveikiau gyvenam, jei ant gražiausios metų vakarienės stalo nėra nei mėsos, nei taukų: „Sorry (liet. atleisk), – ji nutaria prisipažinti, – aš taip juokiausi todėl, kad įsivaizdavau, kaip reaguotų Mišelė ir Mathju (dukra ir anūkas), kokios būtų jų akys, jei ant švenčių stalo padėčiau tešloje suvyniotus grybus… o nei įprasto kumpio, nei saldaus angliško pudingo ten nebūtų… jie abu būtų terrified (liet. pasibaisėtų)“.

Tai – trečiasis Daivos Budrienės tinklaraščio įrašas, publikuotas DELFI. Sekite tekstus DELFI Piliečio rubrikoje!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Baltarusijos apsuptyje esantis Navikų kaimelis kviečia į Petrines (9)

Daugeliui žmonių kultūra, regis, asocijuojasi tik su didmiesčiais ir masiniais renginiais, kuomet mažesniuose miesteliuose ar kaimuose gali atrodyti, kad visa kultūra yra mirusi arba gyvuoja tik anti-kultūra.

Įžūlus užsieniečio automobilio statymas sunervino praeivį (28)

DELFI skaitytojas vakar užfiksavo įžūliai vairuotojo pastatytą automobilį – ne tik per dvi vietas, bet ir neįgaliesiems skirtoje zonoje.

Ramunė Vilkoitytė. Nevaisingos poros renkasi ir emigraciją (28)

Lietuvoje nevaisingų porų skaičius sudaro vidutinį šalies miestą. Kūdikio susilaukti trokštančios šeimos pagalbos ieško Lietuvos klinikose, artimajame užsienyje, o kartais pasirenka ir ilgalaikę emigraciją.

Nufilmavo: Kaune praūžė vasariška liūtis (11)

DELFI skaitytojas atsiuntė redakcijai vaizdo įrašą, kur matyti Kauno gatves skalavusi liūtis.

Skaitytojos priežastys, kodėl reikia įsigyti šunį (52)

Noriu su visais pasidalinti savo džiaugsmu. Mūsų dienos su metais yra linkusios supanašėti – rytais pirmoji nubunda panelė Rutina ir visus už rankos pradeda vesti jau pramintais takais per dieną į vakarą.