„Kai gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, arba, kai tu pats jį apverti – tai yra išvyksti gyventi į kitą šalį, supranti, kad gyvenimo būdo gal ir nereikia mokytis iš naujo, o kalbos – būtina. Kursai, pamokos, pamokos internetu, patarimai: žiūrėkite lengvus angliškus filmus – taip patarti gali tik žmogus, kuris dorai nemoka ir gal jau nebeišmoks kalbos. Esu įsitikinus jau dabar, reikia dviejų dalykų – užsispyrimo ir anglakalbės aplinkos. Mano aplinka – britė kaimynė Barbara. Su ja susitinku beveik kasdien, dabar jau paliežuvauti.“ Kokių nuotykių jos patiria beliežuvaudamos, kviečiame skaityti DELFI šioje bei būsimose publikacijose.
Laukiu 10 val. ryto: valinėju kampus, slapstau neplautas lėkštes, maišiukus, tuščius indus ir priešpiečių dėžutes – mano kaimynai ne ypač tvarkingi vyrukai. Tuoj ateis Barbara, savo vardą ji taria: „Babra“. Draugė pasakytų paprastai – skamba kaip kokia švabra… Daiva – ji taip pat ištaria ne iš karto, bet kol kas nesigilinam. Vos paspaudžiu jos durų skambutį, tuoj ir atidaro – vadinasi – laukė. Pasikviečiu pas save, sakau, kad kava jau užkaista. Ji ateina pasipuošusi: vilki baltą megztuką, išplauti žili, pečius siekiantys, tiesūs plaukai.
Tiesą sakant, nervinuosi: čia gi ne interviu „imti“, kuomet jautiesi padėties šeimininkas, nes tuomet jaudinasi tas – kitas, nes nežino, ko klaus. Aš pasakau, kiek man metų, ir paklausiu, kiek jai. Esu įsitikinusi, kad tai pats geriausias būdas pradėti pokalbį. Jos akys labai gyvos ir šviesios, tačiau amžius nenusakomas.
Kai perklausiu, ji sako: „O kaip tu pati manai?“. Visai, kaip lietuvės moterys, jos visos mėgta perklausti: „O kiek man duotum?“ Nors puikiai žino, kad niekas nepasakys tiesos į akis… Todėl ir aš sakau Barbarai: „Galvoju, kad tau apie penkiasdešimt“. Matau, kaip ji apsidžiaugia. Ji nesukikena, tik parausta, ir pataiso mane: „Nepatikėsi, man jau šešiasdešimt aštuoneri.“ Pasiūlau pyragėlį prie kavos, tačiau ji sako, kad serga diabetu ir negali valgyti saldžiai.
Dedu ant stalo kavą ir klausiu, kaip jai patiko mano pasiūlymas pasikalbėti prie kavos? Teiraujuosi, ar ji turi daug draugių, gal tiesiog įsibroviau į jos gyvenimą? Nemanykit, aš pasiieškojau žodžių – „invade“ – įsibrauti.
Ji sako, kad mano pasirodymas jos gyvenime buvo netikėtas, ji ne prieš – draugauti, bet vengia naujų kontaktų, nes visuomet kompanijoje jaučiasi prastai – „feel ashamed“ – tarsi susigėdusi. Po perkūnais, aš nesuprantu, ką tai reiškia, nes tai skamba kaip koks arabiškas keiksmas: „filašeimd“, tačiau ji tai parodo – sėdi prie stalo, šalia šaldytuvo, kukliai sudeda rankas prie krūtinės, tarsi „tarnauti“ pasirengęs šunytis, palenkia galvą į šoną ir visai įsispraudžia į kampą…
„Shame“ – pasigriebiu žodį, kurį žinau ir prisimenu posakį: „Shame on you“, – dar parodau pirštais: lietuviškai tai būtų – gėda pelėda. „Yes, yes“, – labiau už mane apsidžiaugia Barbara. „Tu žinai tą žodį“, – mane net prakaitas iš pasitenkinimo išpila… Pagaliau… Pokalbis pradėtas.
Sakau jai: „Gal pakalbėkim apie šeimą?“ Matau, kad jai ir smalsu, ir nejauku vienu metu, todėl kaip nors turiu išlaikyti linksmą toną, nes ji gali tiesiog pabėgti, o tai reiškia, kad mano pamokos tuo ir baigsis.
Ji sako, kad turi vieną dukterį ir du anūkus: Methju ir Rebeką. „O, Methju“, – pasigriebiu, taigi lietuviškai Matas. Ir sugalvoju jai paporinti, kad tai vieno iš apaštalų vardas. Tačiau kaip gi angliškai apaštalai? Išverčiu akis, piešiu nimbą sau virš galvos, bet ji manęs nesupranta. Tada sugalvoju: „God‘s staff…“ – taip ištariau. Ji patyli ir perklausia: „Ar turi galvoje Kristų?“ „Taip, taip“ – apsidžiaugiu – Jėzaus Kristaus aptarnaujantis personalas… „A, tai bus – „disciples“ – mokiniai…“
Taip „giliai“ ir visaapimančiai mes pasikalbam pirmąjį kartą. Aš esu labai patenkinta, nes buvau „persistent“ (prisimenat, ką tai reiškia?) ir pasiekiau savo tikslą. Mes pasidžiaugiam, kad abi nemėgstam arbatos ir net išsiaiškinam, kodėl – nes ji sukelia skrandžio rūgštis – „acid“.
Atsisveikindamos, žinoma, kad neišsibučiuojam, nepriimta tarp tikrų anglų nesantūriai reikšti jausmus. Tačiau, esu įsitikinusi, kitas kartas bus. Nes kol kas jos katės dar neišmoko kalbėti… Mes sutariam susitikti po kelių dienų.
O šį žodyną man padėjo sudaryti feisbuko draugas Arnas. Perskaitęs mano postą, jis pajuokavo, kad kaip tyčia tą dieną jis taip pat išmoko tris naujus išsireiškimus, tikiuosi jie tą ir reiškia:
cheeky – įžūlus
skint – grašiai kišenėje
to spend a penny – reiškia eiti i WC
Tai – pirmasis Daivos Budrienės tinklaraščio įrašas, publikuotas DELFI. Sekite juos DELFI Piliečio rubrikoje!