Bobų vasaros ieškoti į „pasaulio kraštą“: tarpinė stotelė - Diuseldorfas

 (1)
Skrendant į Faro, visą dieną teko praleisti Diuseldorfe (Weeze oro uoste). Niekaip nesuprantu, kodėl skrydis buvo vadinamas į Diuseldorfą, jei iki šio miesto nuo oro uosto - apie 70 km. Aišku, tupėti neketinome ir pajudėjome iš pradžių autobusu, paskui traukiniu, tikėdamiesi susipažinti su dar nelankytu Vokietijos miestu.
Naujoji architektūra

Atlikti namų darbai - išankstinis informacijos rinkimas - žadėjo neblogų įspūdžių, juolab kad ir diena pasitaikė šilta (kaip pas mus rugsėjo pabaigoje) ir visą dieną „lukštenomės“ iki trumparankovių marškinėlių. Diuseldorfas - Šiaurės Reino - Vestfalijos žemės sostinė, taigi rengiausi lyginti su Vilniumi, nes ir gyventojų skaičius panašus. Šis miestas, kaip ir mūsų sostinė, įsikūręs prie dviejų upių: viena jam davė vardą, kita (Reinas) - ekonominį postūmį. Prieš 800 metų jis buvo nedidelis žvejų kaimelis, dabar - didelis pramonės ir pramogų miestas, net šeštadienį Reinu plaukė baržos ir kiti krovininiai laivai.

Pažvelgus į Diuseldorfo žemėlapį, galima pamatyti daug žalios spalvos: beveik penk­ta­­dalį miesto užima įvairios poilsio zonos. Matyt, neatsitiktinai pirmiausia užklydome į gražų miesto parką. Apskritai mieste daug įvairių skulptūrų, paminklų, instaliacijų. Verta dėmesio miesto rotušė, Šv. Andriejaus bažnyčia. Pagiriamąjį žodį reikėtų pasakyti ir naujajai architektūrai. Teko girdėti, kad šiame mieste pėdsaką paliko ne vienas garsus šiuolaikinis architektas.

Artėdami prie senamiesčio, išgirdome minios ūžesį, vienu metu net pagalvojau, kad kažkur vyksta mitingas ar kokia demonstracija. Gal todėl, kad buvo gražus savaitgalis, senamiestis gauste gaudė nuo besilinksminan­čių prie alaus bokalų džiugaus šurmulio. Visose reklamose žadėtas ilgiausias pasaulio baras pasirodė tikrovė, nes pati gražiausia gatvė buvo sėte nusėta stalais, apsės­tais įvairiausio amžiaus vyrų ir moterų. Čia turėtų suklusti pramogų mėgėjai: jiems tikrai šis vaizde­lis būtų malonus. Galima pavydėti atsipūtusiems vokiečiams, matyt, neskai­čiu­o­jantiems eurų, bet mums, turistams, minios žmonių neleido pasigėrėti namų fasadais. Apskritai senamiestis priminė didelį turgų, iš kurio norėjau kuo greičiau ištrūkti. Taip ir likau neapžiūrėjusi ir nenusifotografavusi poeto Heinricho Heinės gimtojo namo, nors ruošiausi tai padaryti.

Tikėjomės smagiai pasivaikščioti Reino promenada paupiu palei senamiestį ir, kaip buvo rekomendavusi informacinio centro darbuotoja, ko nors užvalgyti, bet ir čia gaudė, ūžė užkandžiaujantys ir gurkšnojantys miestiečiai, tad supratę, kad greitai užkąsti nepavyks, įtraukę urzgiančius pilvus pasukome link geležinkelio stoties... Anksčiau Vokietijoje patirtas nusivylimas vokiečių pareigingumu (autobusas, važiuojantis į oro uostą, neatvyko, teko karštligiškai ieškoti panašių likimo draugų ir važiuoti taksi apie 70 km) neleido ilgiau užsibūti šiame mieste. Ne veltui liaudies išmintis juokauja, kad kopūstais nusvilęs ir pro daržą eidamas pučia...

Nežinau, ar taip yra iš tikrųjų, bet iš 12 ar 13 mano matytų didesnių ir mažesnių Vo­kie­tijos miestų Diuseldorfas paliko blankiausią įspūdį. Matyt, ne veltui kelionės po miestą vadovas rusų kalba daugiausia rašė apie pramogas ir apsipirkinėjimą, siūlomas netgi su asmeninio stilisto - konsultanto paslaugas... Prieš kelerius metus, turėdami tiek pat laiko, Maine patyrėme daug malonių akimirkų susipažindami su miesto lankytinais objektais, vaikščiodami puikia pakran­te. Ir kalvotasis Vilniaus senamiestis nepalyginamai gražesnis. Nors jame nėra išskirtinio dizaino naujų pastatų, bet žavi puikios panoramos ir jaukus paprastumas. Netgi skurdas - apskretę kiemai ir namai - čia kažkoks jaukus.

Jei dar kartą tektų dieną praleisti Diuseldorfe, mėginčiau ieškoti turistinio autobuso su autogidu ar, priklausomai nuo metų laiko, leistis į apžvalginę kelionę Reino upe. Jei tai būtų paskuti­nė kelionės diena, grįžtant iš tolimesnių kraštų, ko gero, prisėsčiau viename iš triukšmingų vokiečių barų ir gurkšnodama vietinių taip mėgstamą alų su putele stebėčiau, kaip leidžia laiką šio miesto gyventojai. Tik tai jau būtų kita kelionė. Svarbu žinoti, ko nori... Šį kartą mano lūkesčiai liko neįgy­vendinti.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Savaitės „Baudos kvitas“: aš statau tik pavėsyje! (14)

Rubrika „Baudos kvitas“, kur publikuojami skaitytojų užfiksuoti KET pažeidimai, ir toliau laukia įspūdingų kadrų! Publikuojame geriausias, per visą savaitę skaitytojų siųstas nuotraukas ir vaizdo klipus. Juos galite peržvelgti bendroje galerijoje.

Į namus priimtus augintinius pavadino pagal animacinio filmuko herojus (6)

Mažas, pūkuotas kamuoliukas iš klojimo nuo šieno į mūsų šeimą atėjo prieš 7 metus. Žvitrios, linksmos akytės ilgai buvo be vardo, kol dukra Ema nepamatė filmo apie Garfildą. Jeigu Garfildas – tai ir Odis. Odis buvo paliktas, pamestas ir pas mus prieš 5 metus atklydęs katinėlis.

Priglaudus katiną buvo apėmusi panika – dabar gyvenimo be jo neįsivaizduojame (48)

Esame katinų vaikai – užaugome ir visą savo gyvenimą praleidome katinų apsuptyje. Natūralu, kad ir palikus tėvų namus, pradėjus gyventi savarankiškai, katinas miega naktimis tarp mūsų po antklode.

Įspūdingi vaizdai šalia Kauno: kerinčios nuotraukos – iš pelkyno (7)

Kiekvieną pavasarį net ir mažiausiame pievos lopinėlyje esame įpratę matyti, kaip geltonus pienių žiedus pakeičia balti pūkai.

Atviras laiškas generaliniam komisarui L. Pernavui autorius sulaukė L. Pernavo kvietimo (361)

Labai norėčiau paklausti, kodėl Lietuvoje toleruojami masiški kelių eismo taisyklių pažeidimai, ir kone niekas nebaudžiamas už chuliganišką vairavimą? Vakarykščio liūdo nutikimo pasekmės – jaunos moters ir jos dukters nėra tarp gyvųjų, gyventojai pasipiktinę policijos bejėgiškumu ir chaosu gatvėse, ir tai – visoje Lietuvoje.